o tai padaryti nebūtų lengva, kadangi Sisi su juo nesišnekėjo.
Senelei skelbiant naujieną, jis rankoje gniaužė šampano pripildytą krištolo taurę. Vienu mauku išgėręs Dom Pérignon, kurio butelis kainuoja beveik du šimtus dolerių, atsikratė taurės ir patraukė prie baro. Eidamas judrios šokių aikštelės pakraščiu Džekas stengėsi išsilenkti padavėjų, kurie nešė vis naujus padėklus su šampanu, karštligiškai mostaguojančių režisierių ir jaunų talentingų aktorių drėgnomis akimis.
Lilijana galėjo bet kurią akimirką priremti prie sienos, o jis norėjo pasitikti deramai pasiruošęs – su taure Patrón rankoje. Deja, senelė buvo greitesnė. Kai Džekas jau žengė į atvirą barą, už nugaros pasigirdo balsas.
– Neatrodo, kad mano pranešimas tave nudžiugino.
Džekas atsisuko. Nors buvo nebejauna, Lilijana vis dar nestokojo gracingos elegancijos, kuri ir padėjo jai iškilti į legendinio kino aukštumas. Šį vakarą vilkėjo ilga suknia, sukurta specialiai ant kaklo raibuliuojančiam deimantiniam vėriniui išryškinti. Krištolo mėlynumo Lilijanos akyse žaidė linksmos kibirkštėlės, tarsi būtų žinojusi, kodėl Džekas jos vengia.
– Senele, suprantama, esu sužavėtas. – Ji ištiesė rankas, ir Džekas, palinkęs į priekį, pakštelėjo jai į skruostą. – Manau, kad tavo meilės istorija virs puikiu filmu.
– Čarlzas visada taip manė. Tai vienas, tai kitas vis siūlydavosi įgyvendinti šią idėją. Tačiau Čarlzui mirus viena projekto imtis nebedrįsau.
Įprastai gyvybinga senelė akimirką Džekui atrodė tokia liūdna ir trapi, kad jis tik vargiai susilaikė neatskleidęs susirūpinimo.
– Džiaugiuosi, kad projekto imamės dabar. Minėjai norinti, kad filmas būtų parodytas per šešiasdešimtąjį studijos jubiliejų. Kam taip skubėti? Turėtume dirbti iš lėto. Kad viskas išeitų kaip pridera.
Lilijanos trapumo iliuzija kaipmat išsisklaidė.
– Tai kada mums jį pristatyti, mano berniuk? Septyniasdešimt penktojo jubiliejaus proga? Šimtojo? – Ji nelaukė, kol Džekas atsakys į retorinį klausimą. – Ne, aš jau nusprendžiau. Jeigu to nepadarysime dabar, tai gali likti išvis neatlikta.
Džekas matė, kad ginčytis beprasmiška, todėl tik gūžtelėjo pečiais.
– Kaip suprantu, norėsi, kad pasamdyčiau scenaristą.
Lilijana entuziastingai nusišypsojo. Net eidama devyniasdešimtuosius metus ji atrodė patraukliai – amžius tik kiek pritemdė žavesį.
– Ak, mano berniuk, pernelyg gerai mane pažįsti.
Užbėgdamas senelei už akių Džekas tarė:
– Pirmadienio rytą pasikalbėsiu su Robertu Rodatu. – Džekas nutilo ir mostelėjo barmenui – matyt, tas jau anksčiau patarnavo Hadsonų puotose, tad iškart padavė jam taurę Patrón. – Jis kartu su Spilbergu kūrė Gelbstint eilinį Rajaną.
Lilijana valdingai numojo ranka.
– Ne, ne. Taip negerai. Mažiausiai noriu žmogaus, kuris jau sukūrė dramą apie Antrąjį pasaulinį karą. Istorija, kaip mudu su tavo seneliu susitikome ir vienas kitą pamilome, išskirtinė. Reikalingas žmogus, kuris projektą padarytų unikalų. Suteiktų asmeninį potėpį.
Jos akys blizgėjo tuo pačiu klastingumu, kurį Džekas puikiai prisiminė dar nuo vaikystės. Po motinos mirties jį augino Lilijana ir Čarlzas. Dėl to senoji moteris jį permatė kiaurai.
Pakėlusi ranką ėmė žaisti ant kaklo kabančiais deimantais.
– Ne, jau žinau tobulą scenaristą.
Kaip tik to jis ir bijojo.
– Ar pameni mano krikštaduktę Šerilę Kesidi?
Sisi? Kaip galėjo pamiršti? Moterį, pasižyminčią greita nuovoka ir žaibišku humoru. Plačia burna, putliomis lūpomis ir šiluma spinduliuojančiomis rudomis akimis. Sabalo spalvos plaukais, kurie buvo užkloję jo pagalvę tarsi šilko užuolaida.
– Pamenu, savaime suprantama.
Pamiršti Sisi nė už ką negalėtų. Ji buvo Čarlzo ir Lilijanos krikšto dukra ir jaunystėje kone kasdien viešėdavo Hadsonų dvare. Kai prieš trejus metus juodu vėl susitiko, Džekas nustebo išvydęs, kad įkyri, visur paskui sekiojusi mergiotė išaugo į žavią moterį.
Trumpai tariant, niekada nepamirš trumpo, bet aistringo romano. Nei to, kaip niekingai jis baigėsi.
– Tačiau, – tęsė Lilijana, regis, nė nenutuokdama, kas dedasi Džeko galvoje, – brangiosios Sisi pastaruoju metu beveik nematome.
– Tiesa, nematome. – Tikriausiai todėl, kad palikta ji pradėjo šalintis visų Hadsonų. Sisi netgi liovėsi dalyvavusi Hadsonų vakarėliuose. Ir tai neabejotinai viena iš priežasčių, kodėl šis vakaras Džekui atrodė toks nykus.
– Esu įsitikinusi, kad šiai užduočiai ji tiks kuo puikiausiai. Sisi su mūsų šeima labai artimai susijusi. Tikrai sugebės atskleisti projekto esmę. Be to, kiek žinau, ji ganėtinai talentinga. Girdėjau, kad visi ankstesni jos projektai sėkmingi.
Mažoji Sisi virto tikru ugnies kamuoliu ne tik lovoje, bet ir kino pramonėje. Ji sparčiai garsėjo sąmojingais, kupinais veiksmo scenarijais, kuriuos žiūrovai dievino. Vienas Holivudo laikraštpalaikis pavadino ją nuotykinių filmų Deividu Mametu2.
– Ankstesni jos projektai bendrai uždirbo du šimtus milijonų dolerių pelno, – pareiškė Džekas.
– Būtent. Tai kodėl jos nėra Hudson Pictures studijoje? – Lilijana lengvai priekaištaudama pirštu patapšnojo Džekui per ranką. – Kodėl tų milijonų ji neuždirba mums? Šis projektas – puiki galimybė susigrąžinti ją atgal į būrį.
– Jei atvirai, nesu tikras, kad tai jai tinkamas projektas.
– Nesąmonė. Vaikystėje ji mėgdavo klausytis Čarlzo pasakojimų apie karą. Ji beveik kaip šeimos narė.
– Senele… – dar kartą pamėgino prieštarauti Džekas, bet Lilijana nutraukė.
– Džonatanai, manęs neperkalbėsi.
Jis kreivai šyptelėjo.
– Jeigu jau kreipiesi šiuo vardu, neabejoju, kad kalbi kuo rimčiausiai.
– Taip ir yra. Noriu, kad rytoj pirmiausia aplankytum Sisi. Tik tu gali įtikinti ją imtis projekto. Daug tikiuosi iš tavęs.
Lilijana apsisuko ir išdidžiai nuėjo, Džekas pavymui nusilenkė. Senelė visuomet įkvėpdavo formalumams.
Nuosprendis paskelbtas. Džekas privalo sugrąžinti Sisi į šeimą. Tik vieno dalyko Lilijana nežinojo –būtent dėl Džeko Sisi ir nusišalino nuo šeimos.
Stebeilydama į kompiuterio ekrane mirksintį žymeklį Sisi Kesidi nurijo iš nevilties beišsprūstantį keiksmažodį.
JAV dramaturgas, eseistas, scenarijų rašytojas ir režisierius.
