naujausio scenarijaus trečias aktas buvo nevykęs, Sisi sukikeno. Svarstydama, kaip viską sutvarkyti, išėmė iš skardinės Altoids dėžutės cinamono skonio karamelę ir įsimetė į burną. Blogiukas nugalėtas, bomba neutralizuota, herojus triumfuoja.
– Ko trūksta?
Teo pakėlė akis nuo knygos.
– Rudas lokys, rudas lokys.
– Ne, tikrai ne jo.
Laikydama pirštus virš klaviatūros Sisi laukė įkvėpimo. Laimė, pasigirdo skambutis į duris.
Ji stryktelėjo nuo kėdės.
– Valio! Pertraukėlė.
Taip, ji galėjo leisti duris atidaryti auklei, tačiau nebūtų gavusi progos nukreipti dėmesio. Mariją pasivijo kaip tik vestibiulyje.
– Aš atidarysiu, Marija. Pabūk su Teo.
Auklei, regis, net palengvėjo išgirdus Sisi prašymą. Nors buvo samdoma prižiūrėti Teo visą dieną, darbo beveik neturėjo, nes Sisi, dirbdama namie, norėjo, kad Teo kuo daugiau laiko praleistų su ja.
Netrukus Sisi jau vėrė pagrindines savo namų duris, pasiruošusi apkabinti tą, kuris išgelbėjo ją nuo prievolės sėdėti priešais kompiuterio ekraną su pasibjaurėtinu blogiuku ir niekam tikusiu trečiuoju aktu. Priebutyje išvydo Džeką. Šis stovėjo petimi parėmęs atraminę koloną, rankas susikišęs į džinsinių kelnių kišenes ir visiškai atsipalaidavęs. Tarsi jo pasirodymas ant mažo Sisi namelio Santa Barbaroje slenksčio būtų kuo įprasčiausias reiškinys. Tarsi paskutinį kartą, kai jie matėsi, nebūtų jos palikęs krauju paplūdusia širdimi.
Spausdama durų rankenos bumbulą Sisi stengėsi nepasiduoti užtvindžiusiai jausmų bangai. Jai rodėsi, kad grindys po kojomis ėmė siūbuoti, galva pradėjo suktis ir svaigti.
Išskyrus Prancūzijoje praleistus metus, Sisi visą laiką gyveno Kalifornijoje, tad buvo patyrusi žemės drebėjimų. Tačiau nė vienas nesukrėtė jos taip, kaip ant slenksčio pasirodęs Džekas.
– Gal galiu užeiti?
Išgirdusi klausimą Sisi ėmė panikuoti. Žinoma, jeigu Džekas žinotų tiesą, jeigu būtų atskleidęs jos paslaptį, nestovėtų čia mandagiai prašydamas užeiti.
Apsimesdama išdidžiai abejinga – nors širdis trankėsi kaip pašėlusi – ji kilstelėjo smakrą, išlenkė antakį ir kūnu užstojo duris.
– Nagi, nagi, nagi. Ar tik čia ne pats Džekas Hadsonas? Mano gyvenimo istorijos nenaudėlis. – Turėtų būti uždrausta buvusiems meilužiams pasirodyti neperspėjus. Jie mažų mažiausiai verti grėsmingos teminės melodijos kaip ryklys filme Nasrai.
Džeko veidas atrodė abejingas, žvilgsnis neišdavė jausmų.
– Nedaryk dramos, Sisi.
– Kartą cunamio padedama sunaikinau visą rytinę pakrantę. Patikėk, dramą išmanau puikiai.
Tą akimirką jai atrodė, kad jaučia tą patį, ką greičiausiai jautė jos veikėjai prieš pradingdami po milžiniška vandens siena: siaubą ir bejėgiškumą. Džekas turėjo galią ją visiškai sunaikinti. Tačiau pats to nežinojo. Sisi bent jau vylėsi.
– Tai įleisi mane ar ne?
– Ko gero, ne. Neturiu ką tau pasakyti.
Melas buvo toks baisus, kad ji veik tikėjosi Dievo rūstybės (gal vieno jos cunamių pavidalu?), kuri nušluotų ją nuo žemės paviršiaus drauge su visa Santa Barbara.
Tiesą sakant, turėjo daug ką jam papasakoti. Diduma tiesos susijusi su jos sūnumi, kuris šiuo metu ramiai žaidė vos už kelių sienų. Ne tik jos – jųdviejų sūnumi.
Kiekvieną pastarųjų dvejų su puse metų dieną Sisi praleido bijodama akimirkos, kai Džekas pasirodys ant jos namų slenksčio ir pareikalaus atsakymų apie vaiką, kurį ji neva įsivaikino netrukus po jųdviejų išsiskyrimo viešėdama Europoje.
Nuslopinusi augančią baimę, ėmė svarstyti galimybes: su griausminga melodija įsileisti Džeką į vidų? Užrakinti duris ir pulti skambinti advokatui? Bėgti kiek kojos neša?
– Tai nėra asmeniška, – tarė jis.
Sisi pervėrė netikėtą svečią tiriamu žvilgsniu. Jokio susidomėjimo. Nė kibirkštėlės ugnies, su kuria kadaise žvelgdavo. Nė užuominos į tą deginančią aistrą, kuri įžiebdavo jo akis tada, kai Sisi jo kūną pažinojo taip pat gerai, kaip ir savąjį. Kita vertus, jausmus Džekas mokėjo slėpti profesionaliai.
Tačiau nepastebėjo ir pykčio, kuris aiškiai reikštų jį sužinojus tiesą. Šitai padrąsino.
– Sakai, nėra asmeniška? – nusišaipė. – Įsivaizduok, kad net patikėjau.
Jos drąsa buvo apsimestinė. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Jeigu Džekas dar nežino tiesos, Sisi tikrai neleis jam užsibūti, kad pamatytų Teo savomis akimis.
Žengusi atgal į namą pasiruošė uždaryti Džekui prieš nosį duris, bet jo žodžiai sustabdė.
– Mane siuntė Lilijana.
Jos širdis nusirito į kulnis. Kelias nuo Džeko namų Malibu iki jos namelio Santa Barbaroje nebuvo trumpas. Jį sukarti jis būtų galėjęs tik dėl to, kad kas nors atsitiko Lilijanai.
– Ar su ja viskas gerai?
– Jai nieko nenutiko. Tačiau ji tavęs pasiilgo.
Sisi užplūdo palengvėjimas ir ilgesys. Lilijana visada buvo vienas mylimiausių jos žmonių. O nematė šios moters jau taip seniai.
Tokia buvo kaina. Nusprendusi niekada Džekui nepasakoti apie Teo, Sisi privalėjo nutraukti visus ryšius su Hadsonais. Vis dėlto Lilijanos ji nuoširdžiai ilgėjosi.
Tikriausiai pajutęs dvejonę, Džekas žengė į priekį ir įsikibo į duris. Sisi rodėsi, kad nuo jo artumo neliko kuo kvėpuoti. Džeko akys tyrinėjo jos veidą, ir ji pasigailėjo nežinojusi, kad jis atvyks. Būtų suplanavusi gynybą. Ar bent pasidažiusi.
Kad ir kaip ten būtų, jos veidas kuo švariausiai nuvalytas, o plaukai vis dar drėgni po maudynių duše. Apsirengusi visiškai nutriušusiomis džinsinėmis kelnėmis ir nudėvėtais sėkmę nešančiais Led Zeppelin koncerto marškinėliais, kuriuos prieš gerus penkiolika metų nugvelbė iš tėvo spintos.
Džekas vilkėjo džinsais ir šiugždančiais kreminės spalvos drobiniais marškiniais, kurie pabrėžė jo įdegį. Atrodė absurdiškai puikiai. Atvirai tariant, netgi juokinga, kad žmogus gali būti toks gaivus ir žavus.
Džekas – na, iš tiesų visi Hadsonai – visada tuo pasižymėjo. Dėl dailios žandikaulio linijos, tobulų skruostikaulių ir griežtų lūpų jis būtų puikiai tikęs dirbti tiek prieš kamerą, tiek už jos.
– Leisk įeiti, ir galėsime pasikalbėti. Kartu daug patyrėme, tad nejau negali manęs bent jau išklausyti? Ar nesi man nors tiek skolinga?
Sisi
