griežčiausia ir nuobodžiausia iš visų jo pažinotų moterų, ir nors Šarifas sakė, kad Ru siekia tikslo, Zajedui atrodė labai susikausčiusi ir vertė įtarti ją sergant depresija.
Jei ne Šarifas, šiandien jis nebūtų čia atėjęs.
Bet ar buvo galima įsivaizduoti, kad Šarifo, kuris vos ketveriais metais už jį vyresnis, nebeliks? Kad karališkasis Ferų lėktuvas suduš?
Nepakeliamas skausmas sugniaužė krūtinę ir Zajedas trumpam užsimerkė. Širdį vėrė dar labiau nei prieš kelias dienas, kai pirmąsyk išgirdo naujieną. Paskui buvo parskridęs namo, į Sarką, aplankyti jauniausiojo brolio Khalido, bandančio tvarkyti reikalus, kol Zajedas sugrįš ir perims viską į savo rankas.
Zajedas pabendravo ir su Šarifo žmona karaliene Džeslina bei vaikais. Keturiais priblokštais gedinčiais vaikais, liūdinčiais dievinamo tėvo.
Rūmuose buvo blogiau, nei jis tikėjosi. Visus prislėgė gedulas, baimė ir sielvartas. Niekas nežinojo, kas atsitiko. Atrodo, lėktuvas ėmė ir nukrito. Neįspėjęs, nepasiuntęs nelaimės signalo nei pagalbos šūksnio. Tiesiog dingo. Rytoj bus jau savaitė.
Pagal įstatymus, keturioliktą dieną Zajedas paveldės sostą.
Tai neįmanoma. Zajedas – ne valdovas, ne lyderis. Jo vieta – ne Sarke. Dykuma jau nebepulsuoja jo kraujyje. Jis trokšta lietaus, o ne saulės. Dabar jo namai ten, kur dangoraižiai ir prabangūs butai mansardoje.
Bet Džeslinos veidas, jos žvilgsnis vis iškildavo jam prieš akis. Ir tyliai sielvartaujantis Khalidas. Ko gero, tai labiausiai ir draskė jam širdį.
Man reikia tavęs, – sukuždėjo Khalidas, kai jie apsikabino atsisveikindami. – Mums visiems tavęs reikia. Grįžk namo.
Khalidas niekada nėra nieko Zajedo prašęs. Nė vienas iš jų niekada nieko neprašė Zajedo. Visi glaudėsi prie Šarifo. Jis buvo vyriausias – uola, šeimos centras.
O dabar… dabar… Šarifo nebėra.
Ir viskas.
Nieko keista, kad Džeslina panaši į šmėklą. Nieko keista, kad Khalidas jau kelias paras nemiegojęs. Jų pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Jau niekada nebus koks buvęs.
Atsivėrė durys, į prieškambarį išėjo Džemė, žavi putlutė Ru padėjėja, ir uždarė paskui save duris.
– Daktarė Tornel sutiko su jumis susitikti, – tarė rausdama. – Tik bijau, kad turi nedaug laiko, nes šiandien privalo duoti kelis interviu, o vakare susitikti su skaitytojais. Gali skirti jums tik kelias minutes.
– Ne bėda, – lengvabūdiškai atsakė jis ir pagalvojo: štai pati tikroji Ru Tornel. Nežmoniškai užsiėmusi. Baisiai patenkinta savimi. Nutaisęs šypseną Zajedas nusekė paskui padėjėją į svetainę.
Žengė vos kelis žingsnius ir iš karto pamatė Ru – ši sėdėjo žavioje svetainėje prie kampinio staliuko priešais nešiojamąjį kompiuterį. Šiandien buvo su akiniais, ilgus šviesius plaukus nerūpestingai susibrukusi už ausų. Šviesiaplaukė, liesa, įsitempusi knygų žiurkė Ru Tornel spinduliavo šilumą tarytum ledo lytis. Ir tik tuo buvo įdomi. Vis dėlto jai sekasi, yra geriausia savo srities specialistė, o jam tik to ir reikia.
Padėjėja pasišalino supratingai uždarydama duris.
– Laba diena, šeiche Ferai, – pasisveikino Ru, kai durys užsivėrė. – Šiek tiek skubu, bet iš Džemės supratau, kad jūs be galo trokštate mane pamatyti.
Jis pajuto ledinį jos toną ir suspaudė lūpas.
Ne ledo lytis, o tikras ledkalnis, – ciniškai pagalvojo, supratęs, kad ji nė kiek nepasikeitė.
– Nevartočiau žodžio trokštu, daktare Tornel. Esu pasiryžęs – būtų tiksliau.
Ji atsilošė kėdėje, sukryžiavo rankas ir pažvelgė akmeniniu žvilgsniu.
– Nesuprantu, kuo galėčiau jums pasitarnauti, – šaltai tarė ji, nekęsdama savęs už tai, kad širdis plaka it pašėlusi.
Ji nemėgsta Zajedo. Niekada nemėgo. Vienintelė priežastis, kodėl šiandien sutiko su juo pasimatyti – Šarifo atminimas.
– Senokai nesimatėme, – jis žengė artyn. – Dvejus metus?
– Trejus. – Zajedui artinantis Ru suvirpėjo. Jis traukė dar labiau nei anuomet – ji jau buvo pamiršusi, kaip jis užpildo erdvę, tarsi pats tampa erdve. Tai dėl jo ūgio, sudėjimo, siuvėjo kruopščiai pasiūtų drabužių. Ru tėvas lygiai taip pat užpildydavo erdvę, bet jis anuomet buvo vienas ryškiausių kino aktorių, žvaigždė.
Zajedas – ne kino aktorius, ne popžvaigždė. Jis šeichas, nors atrodo daug vakarietiškesnis už bet kurį Vakarų pasaulio žmogų. Šeichas, kurio asmeninėje sąskaitoje – milijardai, nekalbant apie šeimos turtus, žmogus, darantis ką nori, kada nori ir kaip nori. Net jeigu ir užgauna kitus.
Ru kietai sučiaupė lūpas ir kiek atpalaidavo pirštus. Vis dar pyko, jog jaučiasi jo įskaudinta. Neturėjo leisti tokiam vyrui įgyti šitiek galios. Bet tada nesitikėjo, kad taip atsitiks.
Šiaip ar taip, iš to skausmingo ir žeminančio nutikimo buvo naudos. Ru perprato Zajedo būdą ir iš to gimė antroji jos knyga, tapusi bestseleriu: Jis – ne princas: kaip atpažinti blogus berniukus, žaidėjus ir sukčius, kad galėtum sutikti tikrąją meilę.
– Tiek ilgai? – nusistebėjo jis, irgi šaltai šypsodamasis. – Regis, tik vakar susipažinome.
– Tikrai? Pipai turbūt taip neatrodo. Nuo to laiko ji jau pagimdė du vaikus. – Ru atlaikė jo žvilgsnį, nors skrandį ir gniaužė spazmai. Dieve, kaip ji jo nekentė. Už tai, kad ją įskaudino, už tai, kad išjuokė, ir už tai, kad privertė suvokti, jog ji niekada nebepasitikės jokiu vyru ir nesutiks tikrosios meilės.
– Ledi Pipa turi du? Negaišo laiko, tiesa?
Staiga Ru prisiminė tą savaitgalį, kai jie pirmą sykį susitiko – per jos klientės Pipos Kolinz vestuves Vinčesteryje. Jose turėjo dalyvauti Šarifas, bet paskutinę akimirką paaiškėjo, kad jis negali atvykti ir vietoje savęs atsiuntė jaunesnįjį brolį Sarko princą Zajedą Ferą.
Per pokylį Pipa juos ir supažindino. Šeiche Ferai, – tarė ji, sustabdžiusi Ru priešais šeicho staliuką, – Negaliu jūsų nesupažindinti su brangia savo drauge Ru Tornel. Zajedas Feras atsistojo – Ru dar nebuvo mačiusi, kad kas nors stotųsi taip karališkai, elegantiškai. Kaip ir Šarifas, jis buvo aukštas, netgi labai aukštas, plačiapetis, siaurais klubais. Išsitiesęs visu ūgiu atrodė pusantros galvos aukštesnis už nežemą Ru. Šarifas buvo dailus, o Zajedas – pavojingai, bauginamai gražus. Tamsaus aukso spalvos akys. Juodi kaip varno sparnas plaukai. Glotniai nuskustas smakras ne keturkampis, tačiau išskirtinai vyriškas, tvirta nosis, aukšti skruostikauliai. Ru kiek apsvaigusi pagalvojo, kad bet kuris fotomodelis už tokius veido bruožus atiduotų sielą. Zajedas turėtų gražiai atrodyti nuotraukose. Bet ir taip atrodė kaip modelis. Širdies gilumoje Ru pajuto, kad juo negalima pasitikėti, nes gražūs vyrai – patys plėšriausi ir savanaudiškiausi, bet vis tiek troško jį pamėgti – juk jis, galų gale, Šarifo brolis.
Tik
