šypsojosi šeichui. – Ru – daktarė Tornel – turi Dievo dovaną. Mano vedybos jai šimtosios, ar įsivaizduojate? Ji supažindino jau šimtą porų, kurios sukūrė šeimas. – Pipa pasisuko į Ru. – Juk aš teisi, ar ne? – Ir tada ekstazės pagauta Pipa pranyko pakviesta jaunikio, o Ru liko viena su šeichu.
Baisiausiai nustebo, kai Zajedas pakvietė prisėsti prie jo staliuko, ir taip jau nutiko, kad juodu visą vakarą praleido kartu. Kelias valandas kalbėjosi, šoko, vėliau kartu paliko puotą ir užsukę į nediduką viešbučio barą kitoje gatvės pusėje išgėrė po taurę.
Ru prisiminė viską. Jo kūno šilumą jiems šokant. Gundančiai raudonas viešbučio baro sienas. Pūstą oranžinio likerio taurę, kurią ji laikė delnuose.
Zajedo dėmesys tiesiog stulbino. Jis klausėsi jos, juokėsi iš nervingai mėtomų juokelių, kalbėjo apie savo darbą, šiek tiek – apie naujausias investicijas, tarp kurių minėjo ir naują pakrantės kurortą savo šalyje Sarke.
Ru puikiai leido laiką. Jau ištisą amžinybę nebuvo buvusi pasimatyme, juo labiau su tokiu vyru kaip Zajedas Feras, kurio draugijoje pasijuto graži ir žavi. Jis ją užbūrė, jautė, jog ir Zajedas ja žavisi. Vėliau jis įsodino ją į taksi, pakštelėjo į skruostą ir ji neabejojo, nė kiek neabejojo, kad jis netrukus paskambins ir pakvies į tikrą pasimatymą.
Bet Zajedas nepaskambino. Ru niekada nebūtų sužinojusi, ką jis iš tiesų apie ją galvoja, jei ne Šarifas, netyčia persiuntęs ne jai skirtą elektroninį laišką. Jis norėjo atsakyti Zajedui, bet kažkokiu būdu išsiuntė laišką jai. Ru dar buvo jo neskaičiusi, kai Šarifas susigriebė padaręs klaidą ir paskambinęs atsiprašė, maldavo jam atleisti, prašė neskaityti to įžeidaus laiško, geriau iškart ištrinti.
Bet tai tik dar labiau pakurstė smalsumą ir Ru jį perskaitė:
Vakarą praleidau tarytum mokslo muziejuje – nuobodybių nuobodybė, bet pakenčiau taręs sau, jog darau gerą darbą. Kur kas blogiau, kad aš jai tikrai patikau, ko apie save negaliu pasakyti. Ji šilta ir kerinti kaip manekenė parduotuvėje.
– Vis dar piršliauji, – tarė Zajedas ir klestelėjo ant kėdės priešais ją.
Manekenė parduotuvėje, – mintyse pakartojo Ru, ir nuraudo. – Nuobodybių nuobodybė. Rankos, kurias laikė susidėjusi ant kelių, suvirpėjo.
– Taip, – be jokios išraiškos patvirtino siusdama, kad vėl pasirodęs Zajedas atgaivino prisiminimus. Visa laimė, jis nenutuokia, jog ji žino apie jo laišką Šarifui – šis pažadėjo tylėti. – Kuo galėčiau būti naudinga, šeiche Ferai?
– Žinotum, jeigu būtum išklausiusi žinutes atsakiklyje, – maloniai tarė jis. – Palikau gal pustuzinį. Apie elektroninius laiškus net nekalbu.
Ru ilgokai žvelgė į jį. Apsirengęs nepriekaištingu kostiumu, baltais marškiniais, be kaklaraiščio, o tamsūs plau kai, pakirpti trumpiau nei prieš trejus metus, dar labiau pabrėžė tobulą galvos formą, stiprų smakrą, ilgą tiesią nosį, grakščius skruostikaulius ir akis – auksaspalves akis.
– Keliavau, – metė ji.
– Turėtum naudotis modernesnėmis technologijomis.
Ru prisimerkė.
– Tai ko tau reikia?
– Man – trisdešimt šešeri. Reikia žmonos.
Ru spoksojo – kas bus toliau? Juk tai pokštas. Zajedas Feras, prisiekęs viengungis, turtingiausias žmogus Monte Karle, garsiausias ir nerūpestingiausias donžuanas užsimanė žmonos?! Ru nepajėgė užgniaužti juoko.
O jis nė nešyptelėjo. Žvelgė jai į akis net nemirksėdamas.
– Ko tau iš tiesų reikia, šeiche Ferai?
– Gali išsitraukti savo popierius, tas anketas, ir pradėti rašyti. Mano pavardė Feras, F-e-r-a-s. Vardas – Zajedas. Ar irgi pasakyti paraidžiui?
– Ne. – Ru sugriežė dantimis. Jo balsas buvo toks pat, kokį ji ir prisiminė: gilus, aksominis, kimus, beveik glamonėjantis. Nenuostabu, kad moterys pameta dėl jo galvą. Nenuostabu, kad ir ji pametė. Kokia kvailė.
– Ir kam dabar tau prireikė žmonos? – pasiteiravo, o balse suskambėjo aštrios gaidelės dėl seniau patirtos gėdos. – Metų metus tvirtinai, kad santuoka tavęs nežavi…
– Šis tas pasikeitė. – Jo balsas tapo gilesnis. – Nebeturiu iš ko rinktis. Nebegaliu, jei pretenduoju į Sarko sostą. Toks mūsų šalies įstatymas. Vyras gali paveldėti sostą tik sulaukęs dvidešimt penkerių metų, o karūnuojamas turi būti vedęs. Karalius privalo turėti žmoną.
– Tu vedi, kad galėtum būti karaliumi?
– Toks Sarko įstatymas.
Ru sutrikusi žvelgė į jį. Sarko karalius – Šarifas. Ji tą žino – visi žino. Bet gal yra kokia kita šalis arba kuriai nors iš Sarko dykumų genčių prireikė karaliuko. Suprato, kad trūksta informacijos, bet Zajedas nebuvo linkęs atvirauti, o ji nenorėjo tardyti. Kuo mažiau žinos, tuo geriau.
– Manau, kad sugebėsi rasti paklusnią žmoną, jeigu jau taip reikia…
– Aš skubu.
– Matau, – Ru balse nuskambėjo sarkazmas, bet ji pati nepastebėjo. Suvokė tik tai, jog Zajedas – tikras bjaurybė ir ji nori, kad jis išeitų. Kas įsivaizduoja esąs? Mano, kad gali pasirodyti po trejų metų ir reikalauti jos pagalbos? Koks lėkštas savanaudis.
– Tai padarysi, ko prašau? – spaudė Zajedas.
– Ne. Tikrai ne. – Galų gale jai palengvėjo. Netgi patiko jaustis pranašesnei. – Santuokos negalima paskubinti. Tinkamam vedybų partneriui surasti reikia laiko ir kruopštumo. Be to, tu netinkamas…
– Ką?
– …tu netinkamas kandidatas ieškotis nuotakos per tarpininkus. Nenoriu pasakyti, kad pasistengęs pats nerastum moters, kuri norėtų už tavęs ištekėti.
Jis nusišypsojo parodydamas tiesius baltus dantis, akys spindėjo, bet veido išraiškos nepavadintum draugiška.
– Bet man nereikia nei moters, kuri norėtų už manęs ištekėti, nei paklusnios žmonos, daktare Tornel. Jei to norėčiau, leisčiau savo motinai išrinkti man nuotaką. Man reikia ne kokios nors nuotakos, o man tinkamos. Todėl ir esu čia. Tu – santykių ekspertė. Gali surasti man tinkamą.
– Negaliu, – negailestingai kirto Ru. – Atleisk, – tarė, nors nė trupučio neapgailestavo. Nė už ką neieškos jam žmonos. Jokiu būdu nepadės. Nepasmerks jokios moters gyventi su juo.
Ir staiga pagalvojo apie savo motiną, garsią britų ma nekenę – pasaulis ja žavėjosi, jai pavydėjo, o ji nepajėgė suteikti laimės jos tėvui.
Pabeldusi į duris įėjo Džemė ir pabaksnojo į rankinį laikrodėlį. Ru pažvelgė į savąjį. Jau praėjo penkiolika minučių. Netrukus atvyks televizininkai palydėti jos į televizijos stotį, Ru dar reikėjo persirengti
