>Pirmas skyrius
– Ką tu padarei?
Emilė Reinolds patraukė telefono ragelį nuo ausies ir susiraukė, paskui vėl prispaudė jį prie smakro.
– Pabučiavau savo šefą.
– Palauk. Sugrįžkime atgal, – pareikalavo vyresnioji sesuo Eidžė. – Tu pabučiavai Zaką Preskotą.
– Aha.
– Tą Dievo vaikį, sukurtą tam, kad priverstų moteris graudentis iš džiaugsmo.
– Tą patį.
– Tu, mano mažoji sesutė, kuri nemėgsta staigmenų ir valdo vyrišką įmonę laikrodžio rodyklių tikslumu.
– Nereikia nuolat priminti, aš pati žinau, kad esu kvailiausia moteris pasaulyje.
Įsitaisiusi ant patogios dvivietės sofutės, užsimetusi chalatą, o kojas sukryžiavusi ant kavos staliuko Emilė nesunkiai galėjo patikėti, kad praėjusi savaitė buvo tik per lakios jos vaizduotės vaisius. Bet ji tebejuto keistą šilumą.
– Ema, tu pati laimingiausia moteris pasaulyje! Ar buvo gera?
– Gal tu nesiklausei? Jis mano šefas. Galų gale buvau užmezgusi tvirtus ir gerbtinus darbo santykius, bet ėmiau ir iškrėčiau kvailystę. Kalbu apie déjà vu.
– Ką reiškia buvau užmezgusi? – Emilė išgirdo keistą garsą – sesuo užtrenkė duris. – Prašyčiau išsamiau.
Ji suaimanavo ir nutraukė rankšluostį, apvyniotą ant ką tik ištrinktų plaukų.
– Praėjusią savaitę atostogavau. Jis man paskambino ketvirtadienio naktį iš biuro, girtut girtutėlis. Parvežiau jį namo, palydėjau iki paradinių durų, netikėtai suklupome… ir šis tas nutiko.
– Ak, kaip banalu – suklupom ir pasibučiavom.
Emilė susiraukė ir įsižiūrėjo į savo veidą tamsiame televizoriaus ekrane. Zakas buvo girtas, bet tai nepateisina jos elgesio: ji slapčia geidė nepasiekiamo vaikino, o pastarieji metai pavertė ją dar didesne kvaile.
– Visai nejuokinga. Supanikavau, užsidariau namuose ir praleidau visą savaitgalį mąstydama.
– Tai pavojinga. Ir?..
– Ir padėjau tašką. Šįryt. Elektroniniu paštu.
– Ak, Ema! Pamiršai girtą bučinį? Kodėl?
– Žinai kodėl? – Ji persibraukė drėgnus plaukus ir jų galiukus apsuko aplink pirštus. – Negalėsiu išgyventi dar vieno nepagrįsto kaltinimo.
– Bet Zakas visai ne toks, tas bukagalvis melavo!
Emilė atsiduso, pyktis it kietas gniužulas nusirito į papilvę. Manė, kad didžiųjų įmonių pasaulyje ko nors pasiekti padeda talentas ir atsidavimas, o ne šviesūs plaukai ir ne trumpi sijonai. Ji visada rengėsi kaip profesionalė, visada sunkiai dirbo net ir laikinuose darbuose, tikėjosi, kad vieną dieną darbdavys ją pastebės ir įvertins.
Prieš ketverius metus įvertino, bet tik ne taip, kaip tikėjosi. Laikiną vietą vienoje pirmaujančių Perto buhalterijos įmonių galėjo gauti pasinaudojusi ryšiais, – tai sužinojo po šešių mėnesių per Kalėdų vakarėlį biure. Pirmąkart apsivilko mini sijonėlį ir dailią palaidinę, ir balkone ją grabaliojo generalinis direktorius.
Emilė krūptelėjo. Jai buvo dvidešimt dveji, jautėsi pažeminta ir tokia vieniša. Neturėjo nei šeimos, nei namų, nieko, – kol numirė kažkoks dėdė, kurio ji niekada nepažinojo, ir paliko jai butą Auksinėje pakrantėje. Todėl Emilė iškeliavo tiesiai į Kvinslandą ir pradėjo viską iš naujo su dar nesugijusiomis žaizdomis ir naujutėlaičiu kietakaktės požiūriu. Plaukus susišukavo atgal, užsidėjo akinius, įlindo į vienspalvį verslo kostiumėlį ir apsiavė patogius batus, kad atrodytų kaip rimta profesionalė. Jos pastangos atsipirko, nes prieš dvejus metus ji tapo Zako Preskoto asmenine padėjėja.
– Gal viskas ne taip blogai, kaip manai, – pasakė Eidžė.
– Ne, viskas daug blogiau. – Emilė atsiduso. – Visi reikalai su vyrais baigti.
Sesuo užspringo gėrimu.
– Vadinasi, po kelių kvailų, nepagrįstų kaltinimų baimės ir nevykėlio buvusio vyro tu tapai homoseksuali?
– Ne. – Emilė sukikeno. – Norėjau pasakyti, kad daugiau neįsitrauksiu į jausmų žaidimus, nesumesiu su jais skudurų ir nebesvaigsiu.
– Ak! Tu pagaliau įveikei tamsos periodą?
Emilė nusikvatojo.
– Na, per jį bent jau galima mylėtis be įsipareigojimų.
– Bet juk taip darau aš. Tu esi angelas. Nepaprastai organizuota gera mergaitė, valdoma stipraus moralės kompaso ir ieškanti Pono Teisinguolio.
– Taip, bet pažiūrėk, prie ko visa tai mane privedė. – Emilė pasuko galvą siauro koridoriaus pusėn. – Kažkas atėjo.
– Prakeikimas. Sakiau tam striptizo šokėjui, kad būtų po septynių.
– Labai juokinga. Klausyk, pasimatysime šįvakar. Pusę devynių Jupiteryje, gerai?
– Aha. Tikiuosi išgirsti daugiau smulkmenų. Laimingo dvidešimt šeštojo gimtadienio, Ema.
Gimtadienis. Emilė išjungė telefoną ir susiraukė, nes beldimas į stiklines duris vis stiprėjo.
– Gerai, ateinu!
Tikriausiai senas piktas paštininkas ir vėl skųsis, kad ji neturi pašto dėžutės. Skubėdama nuo knygų lentynos pagriebė gumutę, susirišo plaukus. Bėda ne tik dėl vyrų, bėda ir ji pati. Dvejus metus organizavusi kiekvieną Zako Preskoto gyvenimo smulkmeną, dirbusi dvylika valandų per dieną ir taupiusi kiekvieną dolerį, Emilė pagaliau turėjo tiek, kad galėjo pradėti savo verslą. Laisva savaitė turėjo būti užuomina apie išėjimą iš darbo ir palengvinimas Zakui. Bet ji virto asmenine patarnautoja.
Bum, bum, bum.
– Po velniais, Džordžai. – Ji truktelėjo durų rankeną. – Ar gali liautis… Ak.
– Kas čia, po galais? – prie jos slenksčio stovėjo Zakas Preskotas, įniršęs kaip šuo, kumštyje spaudė suglamžytą popieriaus lapą.
Emilė atsargiai žengtelėjo atatupsta. Zakas – ne rėksnys. Vieną vienintelį kartą ji girdėjo, kaip jis prarado savitvardą – prieš kokius metus, kai telefonu kalbėjosi su tėvu.
– Prašymas išeiti iš darbo, – tyliai pasakė ji.
Žalių alyvuogių spalvos Zako akys susiaurėjo.
– Kodėl?
Kaip apibūdinti drugelių būrį? Spiečius? Kad ir koks tas žodis, jos pilve suplasnojo begalė drugelių. Zakas Preskotas vilkėjo glamžytomis tamsiai pilkomis kelnėmis, nepriekaištingai baltais ilgarankoviais marškiniais ir mėlynai žaliais sūkuriukais pagražintu šilko kaklaraiščiu, kurį ji pirko jam per praėjusias Kalėdas. Jo Žgūra įspūdinga, bet Emilės dėmesį patraukė veidas: gražus, griežtų bruožų, kuriuos paveldėjo iš tamsaus mąslaus tėvo ir šviesiaplaukės žaliaakės švedės motinos. Elegantiški, aristokratiški
