darysi?
– Įkursiu savo įmonę. Žinai: laiko valdymas, instruktavimas, patarimai, kaip klientams rasti savo kelią… – Ji susiraukė, nes Zakas kažkodėl tylėjo. – Et, pamiršk tai. Aš jau pasirašiau ir sumokėjau už pirmą semestrą. O dėl tų dviejų savaičių – aš neimsiu paskutinio užmokesčio.
Visus metus dirbdama su Zaku Preskotu Emilė plušo kaip tikra profesionalė, nepriekaištingai, nepasiduodama paskaloms. Niekada nereagavo į geraširdiškus pasierzinimus ir neperžengė standartinių, neįpareigojančių paklausimų Kaip praėjo savaitgalis? Emilė tikėjo, kad kaip ir visi kiti trisdešimt jo biuro darbuotojų, Zakas laikė ją vidutinės išvaizdos vieniša karjeriste, kuri neišsiskiria iš minios ir tikrai negalėtų priklausyti klubui Aš susitikinėjau su Zaku Preskotu. Todėl ketvirtadienio bučinys atrodė dar labiau žeminantis, nes jį galima pamiršti. Kaip ir ją pačią.
Nors puikiai pasiklojo, tačiau miegoti tikrai buvo nepatogu.
Jis susiraukė, kol Emilė stovėjo rankose laikydama sunkų drėgną rankšluostį. Ji niekada tyčia nemetė jam iššūkio… iki šiol. Jo žandikaulis žavingai įsitempė po šilta, lygiai nuskusta oda. Tu gerai žinai, kokia šilta jo oda. Ir kokia lygi. Ir kaip kvepia – it slapti, uždrausti bučiniai apelsinų giraitėje – jaudinantys, gaivūs, džiuginantys…
Susigėdusi ji suskubo nuo kavos staliuko nurinkti praėjusio vakaro išsinešti skirto maisto indus, o išdavikė širdis ėmė sparčiai daužytis.
Jis nusekė paskui ją į virtuvę.
– Paklausyk. Jei esi žūtbūt pasiryžusi veikti, negaliu tavęs sustabdyti. Bet dar tik spalis. Dar turi beveik penkis mėnesius iki semestro pradžios, tai kodėl iki tol negali padirbėti pas mane? Ir padėti sutvarkyti šį kvailą tėvo pokštą?
– Aš ne… – Ji staiga atsigręžė nuo kriauklės, bet jis stovėjo kaip tik ten – didelė, gardžiai kvepianti, kietų raumenų siena.
Emilė vos neatsitrenkė į plačią krūtinę. Kol jos kūnas nepradėjo erzinamai virpėti iš džiugesio, ji žengė žingsnį atatupsta. Jis nepražiopsojo jos atsitraukimo, nes suraukė kaktą.
– Supykai, kad ketvirtadienio vakarą sutrukdžiau tavo atostogas?
Tylėdama ji įsmeigė į jį nepatiklias dideles akis, o pyktis virte virė.
– Manai, kad mano karjeros pokyčiai – tie, kuriuos planavau daugybę mėnesių, – gali būti pamiršti, vos pareikalauji parvežti tave namo? Turėčiau paminėti, kad net nepadėkojai.
– Spėju, kad ne, – sumurmėjo Zakas. Paskui dusliai pridūrė: – Ačiū. Kad parvežei mane namo.
– Prašom.
Jis pažvelgė jai į akis, žiūrėjo kiek ilgiau nei reikia, paskui nusuko akis ir susigrūdo rankas į kišenes. Jeigu ji ko nors ir tikėjosi, bet ko, kas išduotų ankstesnį artumą, teko nusivilti. Jo lūpos brūkšniu, ir Emilė pastebėjo, kad jis susierzino, nors ir stengėsi susivaldyti.
Buvau teisi, jis neprisimena.
– Biure aš šiaip sau negeriu, – netikėtai prisipažino Zakas.
– Žinau.
– Taip. – Jis ir vėl atidžiai ją apžiūrinėjo. Emilė pasijuto nepatogiai. – Tu žinai.
Šilta rytmečio saulės šviesa krito pro mažutį virtuvės langelį ir, regis, ėmė tirštėti, apsivijo jos kūną ir sukėlė nesmagų maudimą papilvėje. Kai ji sužiuro į jo lūpas, užliejo uždraustas to vakaro džiugesys. Emilė atminė pustuštį tekilos butelį, karingai spindinčias akis, nors biure švietė blanki šviesa.
– Man reikia apsirengti, – pagaliau išpyškino ji. Jis blykstelėjo akimis, o Emilei ėmė trūkti oro. – O tau reikia eiti.
– Pagalvosi apie mano pasiūlymą?
– Išeisi, jeigu pažadėsiu pagalvoti?
– Tik jeigu pagalvosi apie tai, – pasakė jis. – Mums abiem tai į naudą. Padirbėsi man dar penkis mėnesius ir gausi didelį paskatinimą. Laimėsime abu.
– Pažadu apie tai pagalvoti.
Ji sekė jam iš paskos, kai Zakas ėjo koridoriumi, stebėjo, kaip atidarė duris, peržengė slenkstį, ir žinojo, kad negrįš – negalės grįžti ir dirbti Zakui. Tik ne po bučinio. Jai visai nereikia dar daugiau chaoso: juk visą vaikystę praleido kovodama dėl tvarkos.
Zakas stabtelėjo laiptų aikštelėje ir susimąstęs atsigręžė.
– Kaip mano automobilis nuo biuro nukeliavo iki mano namų?
Emilės lūpos nevalingai trūktelėjo.
– Tas automobilis – didelis ir gražus.
– Leidau tau vairuoti savo Porsche?
– Žinoma. – Ji negalėjo užgniaužti pasipūtėliškos šypsenos. – Tu juk buvai girtas.
Jis susiraukė ir pasikasė smakrą.
– Tu be pagalbos parvilkai mane namo?
– Aha.
Buvo rankomis apkabinusi jo liemenį, kai maloni jo šiluma atitraukė dėmesį, kol vedė Zaką pro priekines duris. Ir tada…
Bet kas galėjo padaryti klaidą. Jis kluptelėjo, o ji vos vos išlaikė pusiausvyrą, ir jie atsigręžė vienas į kitą tą pačią akimirką. Jų lūpos susitiko. Ir dar kartą susilietė. Ir lietėsi tol, kol Emilei pavyko išsilaisvinti ir ištrūkti.
Likimo ironija, kad kvaila klaida aiškiai nušvietė jos gyvenimo planus.
Atsidususi susiveržė chalato diržą.
– Viso, Zakai. Pranešiu tau, ką nuspręsiu.
Lyg niekada nebūčiau bučiavusi savo šefo ir tikėjusi, kad viskas bus gerai. Po visko, kas nutiko, stengsiuosi amžiams ištrinti jį iš savo atminties.
Zakas nelabai girdėjo tylų durų trakštelėjimą už nugaros, buvo pernelyg apimtas nevilties. Praėjo pro medinius turėklus, perėjo žole apaugusį šlaitelį prie daugiabučio aukštėliau, Duringano gatvėje, prie ilgų žiočių, kurias vietiniai vadina Skersgatviu, spindinčiu ryto saulėje ir viliojančiu praleisti tingią dieną ant smėlėtų krantų.
Ne Emilę. Ji – darbdavio svajonė: visada punktuali, nepaprastai darbšti ir be galo protinga. Ji žino, ko jam reikia dar prieš tai, kai jam ko nors prireikia. Ji žino, kokią kavą jis geria, visada primena, kada valgyti ir pasilieka iki paskutinės akimirkos.
Ir nepakartojamai bučiuojasi.
Girgžtelėjo laiptai, garsiai protestuodami atkartojo jo susierzinimą. Jis neįsitikinęs, kad Emilė sugrįš, vadinasi, reikia apgalvoti B planą.
Kai
