taip pat mirksėjo, kai jis ją pabučiavo.
Jis stabtelėjo ant takelio, jauki pavasario šiluma nepadėjo numalšinti lėtai tvinkčiojančio galvos skausmo. Velnias, kiek užuominų reikia pakišti moteriai? O ji vis tiek nepalaužiama ir atsisako pripažinti jo bučinį.
Bučinį, kuris stipriai sukrėtė jo pasaulį.
Kuris vieną akimirką nukreipė jo mintis nuo technologijų viceprezidento žlugimo, sukėlusio ilgai užsitęsusio pykčio bangą. Tik viena akimirka, bet pakankamai ilga ir galinga, kad sukrėstų, pasiektų paslėpsnius ir nepaprastai lengvai sukeltų saldžius ir geidžiamus vaizdinius apie Emilę lovoje.
Ji ne tik pati geriausia padėjėja, kokią jam teko turėti. Ji sužadino smalsumą taip, kad susidomėjimas darbu tapo pagrindiniu dalyku per paskutinius kelis mėnesius.
Ir pirmą kartą per visus tuos mėnesius jis troško. Geidė stipriai ir aistringai.
Zakas peržvelgė peizažą, atsirinko savo įmonės įvykdytus projektus kitoje upės pusėje, su giliu pasididžiavimu užsižiūrėjo į lygias, tvarkingas daugybės milijonų dolerių vertės namų linijas. Kai kuriuos namus savo rankomis perprojektavo, pastatė ir pavertė pelnu. Bet net ir dabar, samdydamas visą darbo dieną dirbančius tarnautojus ir Įmonės plėtros skyrių, jis vis dar projektavo pats. Taip, jis gali leisti sau pasirinkti ir apsispręsti dėl klientų, bet autentiški projektai tebebuvo kuklūs įrodymai, kiek daug jis pasiekė.
Jo dienos buvo puikiai organizuotos. Jam patiko darbas, moterys, su kuriomis susitikinėjo, ir apskritai gyvenimas. Zakas jautėsi ramus, ne taip, kaip ankstesniais metais, kupinais nepaliaujamų jausmų pokyčių, streso ir migrenos, bemiegių naktų ir begalinių konfliktų dienų.
Savo naujajame gyvenime jis dirbo kaip juodas jautis. Jo tėvas jį išmokė vieno dalyko: viskas, kas yra vertinga, lengvai nepasiekiama.
Ypač kai tai susiję su moters užkariavimu.
Jis įkalbės Emilę sugrįžti, kurį laiką stengsis išsiaiškinti, ar migloti jo prisiminimai – tikri, ar ji su juo bučiavosi nekantriai ir noriai.
Jis pakėlė akis į jos buto duris, žvilgtelėjo į užtrauktas svetainės lango žaliuzes.
Iš kur gali žinoti. Tą pačią dieną, kai pasikeitė jo gyvenimas, galiausiai sulaukė atsakymo į mėnesius spėliotą klausimą, kas slypi po griežtais Emilės darbo kostiumėliais. Prie jo biuro ji pasirodė be Žrminių akinių, su apsmukusiais marškinėliais, Ugg pusbačiais ir džinsiniu sijonėliu, kuris aptempė neparastai dailų riestą užpakaliuką.
Jo padėjėja slėpė nuostabų kūną. Kodėl?
Užsimerkęs jis vis dar jautė putlių jos krūtų prisilietimą, kai ji vedė jį namo. O taip. Ji paniro į bučinį, nors jis truko vos ilgiau nei trys mikrosekundės.
Paskendęs svajose Zakas atsipeikėjo tik tada, kai vos neatsitrenkė į nepažįstamąjį.
Vyriškis buvo kaip mūro siena: stipruolio kūnas įspraustas į žvilgantį kostiumą, o sklindančioje nuo jo grėsmėje nebuvo nė krislo garbingumo. Ne tik viską užgožianti vyriškio išvaizda siuntė įspėjamuosius signalus, kai jis siauručiu takeliu praėjo pro Zaką ir linktelėjo šiam. Bet ir susikaupimas, nemaloni aura, spinduliuojanti nuo lygaus kavos spalvos veido ir gudrių akių žvilgsnis, kuriuo perliejo Zaką, prieš susitelkdamas į savo tikslą.
Zakas matė tokį žvilgsnį ir anksčiau. Velnias, darbe jis buvo su juo susidūręs daugybę kartų. Deja, konstravimo pramonė susiduria su banditais, manančiais, kad gali papirkti arba įbauginti konkurentus.
Jis lėtai atsigręžė ir žiūrėjo, kaip vyras prieina prie laiptų ir lipa aukštyn.
Emilės butas buvo vienintelis antrame aukšte.
Zakas skubiai grįžo atgal, pasislėpė po mediniu balkonu, kai išgirdo, kaip Emilė atidarė duris.
Jis žvilgtelėjo pro medines juosteles. Ji neatvėrė apsaugos skydelio. Protinga mergaitė.
– Jūs – ponia Katalano? – paklausė milžinas.
– Tiesą pasakius, panelė Reinolds.
Zakas susiraukė. Kada, po šimts, ji buvo ištekėjusi? Bet juk ir be to yra tūkstančiai dalykų, kurių jis apie ją nežino – ir ne tik dėl to, kad atsargiai pasiteiraudavo.
– Bet Džimio Katalano žmona, teisingai? Šarlenės ir Piterio dukra, jaunesnioji Andželinos sesuo?
Stojusią tylos akimirką Zakui pasirodė, kad priblokšta Emilė giliai įkvėpė.
– Kas čia vyksta?
– Džimis skolingas mano bosui.
– Kas yra tavo bosas?
– Vadinkime jį… Džo.
Kai galiausiai Emilė atsakė, kalbėjo tokiu pat balsu ir taip pat ryžtingai, lyg bendrautų su reikliais klientais.
– Apgailestauju, bet Džimis mirė prieš septynis mėnesius.
Zakas žagtelėjo iš nuostabos. Jo padėjėja slepia kur kas daugiau, nei jis kada nors galėjo numanyti.
– Girdėjau, – pasakė Milžinas, – ir apgailestauju dėl netekties. – Jo tonas buvo bejausmis. – Džo yra gailestingas verslininkas. Jis leido tau ilgiau pasielvartauti, o dabar jam reikia pinigų.
– Kokių pinigų?
Zakas pasilenkė ir įsižiūrėjo – pastebėjo, kad Emilė uždarė duris. Milžinas trenkė į ekraną, kad net suskambėjo, išgąsdino ją ir dar labiau sudomino Zaką. Įsiutęs jis norėjo pulti, bet paskutinę akimirką suveikė saugumo instinktas. Tvyrojo įtampa, Zakas laukė.
– Tu buvai Džimio laiduotoja, vadinasi, jo skola dabar yra tavo skola! – grėsmingai kriokė vyriškis, netekęs kantrybės.
– Aš nieko nepasirašiau.
Pasigirdo lapų šiurenimas.
– Čia tavo parašas, tiesa?
– Atrodo kaip mano. Bet aš ne…
Milžinas atsiduso, lyg jos atsakymas būtų jį nuvylęs.
– Turi keturiolika dienų susimokėti.
Emilė patylėjo, paskui išrėžė:
– Vadinasi, pasimatysime teisme.
Vyras prapliupo sodriu grėsmingu juoku, Zakui net oda pašiurpo.
– Tokio vaikino kaip Džimis žmona žino taisyklę: Jokių policininkų, jokių advokatų. Mano bosas nešvaistys pinigų teismams. Aišku? Štai mano kortelė. – Girdėti, kaip kažkas brūkštelėjo ir sugirgždėjo: vyras įkišo kortelę į tarpdurį. – Pranešk, kai turėsi pinigus. – Jis nutilo. Toliau kalbėjo jau tyliau, bet grėsmingiau: – Tavo sesutė – labai graži mergytė. Jai… trisdešimt ar panašiai? Ir turi naujutėlaitį automobiliuką…
