nebevadins mūsų pasaulio kaubojų sostine, jei pamatys kaubojus su beisbolo kepuraitėmis! Kokia gėda!
Kešas iš paskutiniųjų stengėsi tvardytis ir nesijuokti. Harlis atrodė taip, lyg tuojau sprogs.
– Jau geriau kaubojus be arklio, nei rangovas su tokiu požiūriu! – atšovė jis, įsmeigęs karščiu pulsuojančias akis. – Stebiuosi, kaip kas nors išvis pasamdė jus ką nors statyti.
– Aš nieko ir nestatau. Bet galėčiau, jei tik užsimanyčiau, – išdidžiai pareiškė ji.
– Ji išties nieko nestato, – į kovos lauką žengė Kešas. – Harli, tai Alisa Meifild Džouns, – pristatė jis. – Ji teismo medicinos ekspertė ir dirba Becharo apygardos teismo medicinos centre.
– Tai ji dirba su negyvėliais?! – nejučia šūktelėjo Harlis ir žengė žingsnį atatupstas.
– Su negyvais kūnais, – pataisė Alisa, o jai pro akis neprasprūdo Harlio pasidygėjimas. – NK. Esu velniškai gera specialistė. Galite paklausti jo. – Ji linktelėjo į Kešą.
– Ji išties puiki specialistė, – pripažino Kešas, o tamsios jo akys sužėrėjo. – Turi ir pravardę – Senoji Smok-Jiems-Į-Kepenis Alisa.
– Kalbėjaisi su Marku Brenonu, – nepatenkinta subambėjo ji.
– Tu išties padėjai jam išnarplioti bylą dar tuomet, kai jis buvo Teksaso reindžeris, – ramiai atsakė Kešas.
– Dabar pas juos darbuojasi naujas vyrukas, kurį perkėlė iš Hjustono, – pridūrė Alisa sunkiai atsidususi. – Tikras rimtuolis. – Ji gudriai šyptelėjo. – Visai kaip tu kadaise, kai dirbai San Antonijaus apygardos prokuroro komandoje. Profesionalus vienišius su niekam tikusiu požiūriu.
– Na, aš labai pasikeičiau. – Jis vyptelėjo. – Žmona ir vaikai visą gyvenimą apverčia aukštyn kojomis.
– Kalbi rimtai? – Ji plačiai nusišypsojo. – Jei tik turėsiu laiko, labai norėčiau pamatyti tą mažą mergaitę, apie kurią čia visi kalba. Ar ji tokia pat daili kaip ir jos mama?
Jis išdidžiai linktelėjo.
– Be jokių abejonių.
Harlis subruzdo.
– Gal galėtumėte liautis kalbėję apie vaikus? – sumurmėjo jis. – Man pradeda niežėti visą kūną.
– Ar tik nebūsite alergiškas visiems mažiems dalykams? – kandžiai paklausė Alisa.
– Aš alergiškas viskam, kas susiję su santuoka, – reikšmingai kilstelėjęs antakius atšovė jis.
Alisa taip pat kilstelėjo antakius.
– Atleiskite, nejau manėte, jog pulsiu prašyti, kad mane vestumėte? – suulbėjo ji saldžiu it medus balseliu. – Nors jūs ir gana dailus, bet turiu pasakyti, kad galimam jaunikiui keliu labai aukštus reikalavimus. Be to, – bėrė žodžius neatsikvėpdama, – jei būtumėte net paskutinis vyras žemėje, jūsų tikrai nesirinkčiau.
Harlis spoksojo į ją išpūtęs akis, lyg negalėdamas patikėti tuo, ką girdi. Kešas Gryras paskubomis nusisuko – jis vis skaisčiau raudo.
Atsivėrė parduotuvės durys, ir vidun žengė aukštas tamsiaplaukis rūstus vyriškis. Jis subambėjo:
– Džouns? Ką, po perkūnais, čia veiki? Jie laukia Longfelou!
Alisa metė žvilgsnį sau per petį.
– Ji pasislėpė moterų tualete ir griežtai atsisakė išeiti, tad atsiuntė mane, – atšovė ji linksmai. – O kodėl tave domina šerifo Karsono byla? Juk tu federalas.
Kilreivenas pridėjo pirštus prie lūpų ir paskubomis apsidairė, ar niekas jų nesiklauso.
– Aš – šio miestelio policijos pareigūnas, – pasakė jis griežtai.
Alisa atsiprašydama pakėlė rankas.
– Atleisk. Labai sunku prisiminti visas tas paslaptis.
Kilreivenas metė žvilgsnį į savo viršininką, tada vėl į Alisą.
– Kokias paslaptis?
– Na, pirmiausia sutinku kaubojų be arklio. – Ji mostelėjo į Harlį. – Dar tas NK Mažojoje Karmišelio upėje…
Sidabraspalvės Kilreiveno akys išsiplėtė iki neįmanomo dydžio.
– Upėje? Maniau, kad jį rado miestelyje. Niekas man to nesakė!
– Aš ką tik pasakiau, – atšovė Alisa. – Bet tai – mirtina paslaptis. Niekam neturėjau apie tai prasižioti.
– Aš – vietos valdžios atstovas. Man tikrai gali pasakyti. Kas jis?
Ramus Alisos žvilgsnis nuslydo juo, rankomis ji įsisprendė į šonus.
– Mačiau jį vos kelias minutes, o tada supratau, kad man prireiks daugiau priemonių tyrimui atlikti. Lavonas vyriškos lyties. Prie jo nebuvo jokio dokumento, mat kūnas nuogas. Net motina nepažintų jo veido.
– Dantų atspaudai… – buvo bepradedąs Kilreivenas.
– Tam reikia, kad būtų nors vienas sveikas dantis, – kuo meiliau atsakė Alisa.
Harlis staiga išbalo. Alisa metė į jį skubrų žvilgsnį.
– Jums negera? – paklausė ji viltingai. – Kartą teko dirbti su negyvėliu, kurio mergina pričiupo jį su prostitute. Nudėjusi jį, nupjovė jam… Kur susiruošėt?
Harlis nudrožė tolyn į parduotuvės gilumą.
– Matyt, į tualetą, – Gryras šyptelėjo Kilreivenui, o šis tyliai sukikeno.
– Dirba su galvijais ir toks jautrus skrandis? – netverdama džiaugsmu paklausė Alisa. – Galiu tik nuspėti, kaip jam būna smagu, kai skerdžia veršiukus.
– Nelabai mandagu, – papriekaištavo Kilreivenas. – Visi turi silpnybių, Džouns. Net ir tu.
– Neturiu jokių silpnybių, – atkirto ji.
– Kaip ir jokio asmeninio gyvenimo, – pusbalsiu burbtelėjo Gryras. – Girdėjau, tirdama žmogžudystę mėginai vadovauti kalakuto skrodimui Šiaurės Karolinoje.
– Ten buvo naminių paukščių byla, – kuo rimčiausiai pareiškė Alisa.
Abu vyrai nusijuokė.
– Turiu grįžti prie darbų, – pasakė surimtėjusi. – Ši byla labai keista. Niekas nežino, kas tas vyrukas yra ir iš kur atsirado. Kažkas labai pasistengė, kad niekas jo nepažintų. Net ir DNR tyrimas gali būti beprasmis. Jei jo praeityje
