siūlo galus, – kukliai numykė jis. Tuomet linktelėjo jai ir savo viršininkui. – Grįžtu budėti.
– Bredo žmona paruošė bulvių sriubos ir iškepė kukurūzų duonos pietums. Nepavėluok.
– Tik ne aš.
Alisa nenuleido akių nuo dailiojo pareigūno.
– Gražuoliukas. Tik ar ne per ilgai jis čia užsibuvo? – paklausė ji Kešo.
Šis palinko prie jos.
– Vinė Sinkler dirba pagalbos centre. Sklando kalbos, kad jis ją mergina. Todėl ir randa šimtus priežasčių čia dar pasilikti.
Alisa susijaudino.
– Vyrukas nešiojasi su savimi visą praeities naštą, nors apsimeta, kad nieko nebuvo.
– Gal jis kitaip negali.
Ji linktelėjo.
– Ta byla buvo išties bjauri. Kone sunkiausia, su kokia man teko dirbti. Vargšas vaikinas. – Ji susiraukė. – Juk žinai, kad byla nebaigta. Nusikaltėlis vis dar laisvėje. Tai turėtų varyti Kilreiveną ir jo brolį Džoną Blekhoką iš proto.
– Jųdviejų tėvas buvo FTB agentas San Antonijuje, bet po tų žmogžudysčių visiškai prasigėrė. Blekhokas vis dar dirba FTB. Toji byla galėjo būti bet kurio iš jų trijų.
– Galėjo, – pritarė Alisa. – Tikriausiai ji kaip šmėkla persekioja brolius. Kaltės jausmas neduotų jiems ramybės, bet juodu nė už ką nerizikuotų dar kartą. Neleistų, kad taip nutiktų dar kam nors. Broliai vengia moterų. Ypač Kilreivenas.
– Jis nė už ką nenorėtų to išgyventi dar kartą, – pritarė Kešas.
– Ką toji Sinklerių mergaitė jaučia Kilreivenui?
Kešas draugiškai nusišypsojo.
– Aš paskalų nenešioju.
– Neskiesk.
Vyriškis nusijuokė.
– Ji pametusi dėl jo galvą. Bet yra labai jaunutė.
– Ilgainiui amžius netenka reikšmės. – Alisos žvilgsnis nuklydo į tik jai vienai regimus tolius. – Bent jau kartais. – Ji atidarė parduotuvės duris. – Iki pasimatymo, Gryrai.
– Iki, Džouns.
Ji įėjo į vidų. Prie prekystalio stovėjo Harlis – visas išbalęs, perkreipęs veidą. Jis dėbtelėjo į ją.
Alisa gindamasi iškėlė rankas.
– Aš net nemėginau pasakoti vaizdingai, – pasakė gindamasi. – Vienas Dievas težino, kaip, turėdamas tokį jautrų skrandį, įdeginate gyvuliams įspaudus.
– Užvalgiau kažko netinkamo, – atsakė Harlis šaltai.
– Taigi, turite nedaug bičiulių…
Pardavėjas užsikosėjo, slėpdamas beprasiveržiantį juoką.
– Aš nevalgau žmonių! – šūktelėjo Harlis.
– Labai tikiuosi, – atsakė Alisa. – Turiu galvoje, kad būti kanibalu daug blogiau nei sodininku.
– Aš ne sodininkas!
Alisa meiliai nusišypsojo pardavėjui.
– Ar turite kreidos ir spalvotų virvelių? Dar man reikia AA elementų skaitmeninei kamerai ir antibakterinio skysčio rankoms.
Pardavėjo veide atsispindėjo sumišimas.
Harlis vyptelėjo – jis gerai pažįsta šį vyruką. Deja, Alisa ne.
– Ei, Džonai, ji tikrų tikriausia nusikaltimų tyrėja, – išpoškino jis jaunajam pardavėjui. – Dirba San Antonijaus teismo medicinos centre.
Alisa pajuto, kaip jai suspaudė skrandį – vyruko anapus prekystalio akys sužibėjo susižavėjimu. Jo veidas tiesiog atgijo.
– Tikrai? Aš nepraleidžiu nė vienos CSI serijos! – sukliko jis iš pasitenkinimo. – Žinau apie DNR tyrimus. Žinau net tai, kaip nustatyti, kada žmogus nužudytas, pagal tai, kokių vabzdžių rasta ant lavono!
– Geros jums dienos, panele Džouns, – kuo mandagiau atsisveikino Harlis, vargais negalais įsiterpęs į pardavėjo monologą.
Alisa sužaibavo į jį akimis.
– Nuoširdžiai dėkoju.
Harlis spragtelėjo savo kepuraitės snapelį ir linktelėjo pardavėjui.
– Iki, Džonai.
Jis pasiėmė savo prekes, išsiviepė it katinas, išlaižęs puodynę grietinės, ir nužingsniavo prie laukujų durų. Pardavėjas nė akimirkai nenuleido akių nuo Alisos ir atsainiai mostelėjo ranka.
– Taigi, dėl tų vabzdžių… – entuziastingai tęsė pokalbį jaunuolis.
Alisa paklusniai sekiojo jį po parduotuvę, kol šis rinko jai būtinas prekes, ir tylomis griežė dantimis, nes Džonas nė sekundėlei nenutilo. Ji it akis išdegusi sprukdavo nuo žmonių, kurie imdavosi aiškinti, kaip jai atlikti savo darbą. Bėda ta, kad išpopuliarėjus televizijos serialams apie nusikaltimų tyrimus, tokių rasdavosi vis daugiau. Ji dar mėgino aiškinti, kad tikrame gyvenime laboratorijose trūksta personalo, joms neskiriama pakankamai lėšų, ką jau kalbėti apie tai, kad net tokiame centre kaip jos rezultatų niekas negauna per valandą. Bet vabzdžių žinovas buvo taip įsijautęs į savo monologą, kad nieko negirdėjo. Alisa susilaikė nuo dar vieno pamokslo ir prisivertė nusišypsoti. Neverta įsigyti priešų, juolab kad jai gali tekti čia darbuotis kiek ilgėliau. Mintyse pasižadėjo rasti bendrą kalbą net su tuo kaubojumi, jei tik susitiks kitą kartą.
Upės krantinė knibždėte knibždėjo įstatymo sergėtojų. Alisa sudejavo pasilenkusi prie varganų palaikų ir ėmėsi tyrimo. Jaunas policininkas iš Džeikobsvilio policijos skyriaus atėjo jai į talką ir jau juosė nusikaltimo vietą ryškia geltona juosta. Deja, tai nė kiek netrukdė žmonėms jos peržengti.
– Tuojau pat liaukitės, – burbtelėjo ji dviem vyriškiams, vilkintiems šerifo pavaduotojų uniformas. Abudu sustingo, pakėlę po vieną koją. – Baikite trypę nusikaltimo vietoje! Ši geltona juosta skirta tam, kad žmonės būtų už jos.
– Atleiskite, – sumurmėjo suglumęs vienas jų.
Vyriškiai paskubomis pralindo į kitą pusę.
Alisa atgalia ranka, apmauta latekso pirštinėmis, nusibraukė drėgnų nuo prakaito plaukų sruogą ir kažką sumurmėjo. Artėjo Kalėdos, bet šiluma neslūgo. Ji nusivilko vilnonį švarkelį, apsirengė laboratorijos chalatą, o dėl vilnonių kelnių Alisa virte virė. Ką jau kalbėti apie tai, kad jos apžiūrimas vyrukas išgulėjo pakrantėje mažiausiai dieną
