Tiesą sakant, retkarčiais jos pastabos būdavo labai vaizdingos.
Tada Alisa sulaukdavo dirbtinių šypsenų ir išsisukinėjimų. Tai kartodavosi nuolat. Dažniausiai taip nutikdavo, dar nesibaigus pirmajam pasimatymui. Daugių daugiausia – sulaukus antrojo.
– Kertu lažybų, kad esu vienintelė skaisti dvidešimt šešerių mergina visame prakeiktame Teksase, – burbtelėjo po nosimi.
– Ką sakėte? – paklausė viena šerifo pavaduotojų iš nuostabos išplėtusi akis.
– Taigi. Žiūrite į mane taip, tarsi ką tik būtų ant kaktos išdygęs ragas ir atsiradusi uodega, – tęsdama darbą sumurmėjo Alisa. – Pati žinau, kad esu it iškasena.
– Aš ne tai turėjau galvoje, – tyliai sukikenusi atsakė pavaduotoja. – Mūsų laikais yra ne viena tokia moteris. Visai nenorėčiau pasigauti kokios baisios ligos nuo vyro, kuris elgiasi kaip pasaulio valdovas. Nėra ko tikėtis, kad jis bent žodeliu tave perspės apie gresiantį pavojų.
Alisa nušvito.
– Jūs man patinkate.
– Dėkoju. Stengiuosi būti jautri. – Jos kolegė prakalbo tyliau: – Matote Kilreiveną? – paklausė atkreipdama Alisos dėmesį į neseniai atvykusį policininką. – Sako, kad jo brolis – Džonas Blekhokas – niekada nėra turėjęs moters. O mes manomės esančios doruolės!
Alisa vėl susijuokė.
– Ir aš tai esu girdėjusi. Koks jautruolis!
– Be galo.
Šerifo padėjėja rinko kiekvieną pasitaikiusį popierėlį, kiekvieną nuorūką ir dėjo į maišelius.
– Džouns, ar imti šią skiautę? Čia lyg kokia rusva dėmelė.
Alisa pažvelgė į ją ir suraukė antakius. Skiautė sena, bet ant jos buvo kažkoks pėdsakas, šviežesnis nei pati skiautė.
– Taip. Regis, ji čia jau senokai, bet dėmė – ne tokia sena. Tik atsargiai, nepalieskite rusvosios dėmelės.
– Kraujas, tiesa?
Alisa linktelėjo.
– Jūs nuovoki.
– Atvykau iš Dalaso policijos skyriaus, – atsakė mergina. – Pavargau nuo didmiesčio nusikaltimų. Čia viskas kiek ramiau. Tiesą sakant, tai pirmasis NK nuo tada, kai pradėjau dirbti pas šerifą Karsoną.
– Tai rimtas pokytis. Pati dirbu San Antonijuje, o tai ne pati ramiausia vieta pasaulyje. Ypač savaitgaliais.
Kilreivenas perlipo skiriamąją juostą ir nudrožė tiesiai prie kūno.
– Ką čia sumąstei? – sušuko Alisa. – Kilreivenai!
– Žiūrėk. – Jis spoksojo į žolės lopinėlį po mirusiojo dešiniąja ranka, kuri buvo suspausta ir susmigusi į purvą. – Ten kažkas boluoja.
Alisa pasekė jo žvilgsnį. Iš pradžių nieko nepastebėjo. Tuomet kiek pasitraukė, kad ant negyvėlio rankos nekristų šešėlis, ir saulės spindulys nušvietė radinį – plonytę popieriaus skiautelę, kuris vos kyšojo iš po vyro nykščio. Alisa ištiesė pirštinėtą ranką ir patraukė žoles. Matyti gilus nelygus atspaudas purioje minkštoje dirvoje prie pat vyriškio rankos. Galbūt bato atspaudas.
– Man reikia fotoaparato, kol dar nieko čia nepajudinome, – pasakė Alisa, ištiesdama ranką.
Pavaduotoja padavė didelį skaitmeninį fotoaparatą, kuriuo Alisa nufotografavo radinį. Grąžinusi aparatą po numirėlio ranka pakišo pieštuką ir palengva ją kilstelėjo, kol pamatė popierių. Tuomet iš rinkinio paėmė pincetą ir labai atsargiai ištraukė popierių iš vyriškio gniaužtų.
– Tai plona suglamžyta popieriaus skiautelė, – tarė suraukdama antakius. – Visa laimė, kad nelijo.
– Amen, – pritarė Kilreivenas, nenuleisdamas akių nuo popierėlio jos rankose.
– Erelio akys, – pridūrė Alisa šyptelėjusi.
Kilreivenas atsakė šypsniu.
– Lakotų kraujas. Esu pėdsekys iš prigimties. Mano proprosenelis buvo Mažasis Didysis Ragas.
– Net neklausiu, iš kieno pusės. – Alisa garsiai atsiduso.
– Nėra reikalo kuklintis. Jis jodinėjo su Pašėlusio Žirgo būriu.
– Ei, esu apie tai skaičiusi, – įsiterpė šerifo pavaduotoja. – Kalbama, kad Kasterio būrys buvo tiesiog sutriuškintas.
– Vienas šajenas vėliau pasakojo, kad per pirmąjį susirėmimą prie upės nušovė baltąjį karininką. Dar jis sakė, kad jų žmonės nešė nušautąjį iki paskutinio sustojimo. Po šio įvykio, regis, kareiviai visai prarado ūpą ir kovėsi vangiai. Jie rado Kasterio brolį Tomą ir kelis aukštesniojo rango karininkus iš kitų padalinių. Tarp jų buvo ir Kasterio svainis. Tai gali reikšti, kad kariuomenės vadai keitėsi kelis kartus. Geriau pamąsčius, tai atrodo prasminga. Jei išties buvo netikėtas antpuolis, Kasteris pats būtų vadovavęs būriui. Keli istorikai laikosi nuomonės, kad Kasterio būrys jau buvo subridęs į upę, kai paskui juos atskriejo šajenai.
– Nesu aptikusi jokių duomenų, kad Kasterį nužudė anksčiau! – jausmingai šūktelėjo pavaduotoja.
– Šiuos duomenis aptikau vienintelėje knygoje. Buvo apklaustas karys, kovojęs indėnų pusėje. Jis teigė manąs, kad Kasterį nužudė per pirmąjį susirėmimą, – mąsliai nutęsė Kilreivenas. – Dar visai neseniai į indėnų pasakojimus niekas neatsižvelgė. Buvo sakoma, kad neliko gyvų liudininkų. Nesąmonė! Jų buvo net keli būriai. Bėda ta, kad tuojau po mūšio niekas nemanė, jog verta jų išklausyti. Tai nebuvo žudynės, – paskubomis kalbėjo jis, kol pavaduotoja nespėjo įsiterpti. – Skerdynės yra tuomet, kai žudomi beginkliai žmonės. Visi Kasterio žmonės buvo ginkluoti.
Mergina vyptelėjo.
– Ar niekada nemanei imtis istorijos mokytojo darbo?
– Mokytojo profesija per daug pavojinga. Dėl to ir tapau policininku. – Kilreivenas sukikeno.
– Puiki naujiena policijos pajėgoms, – įsiterpė Alisa. – Tu labai pastabus.
– Ir pati galiausiai būtum pastebėjusi, Džouns. Juk esi geriausia.
– Oho! Ar tik man nepasigirdo? Užsirašyk. – Alisa kreipėsi į pavaduotoją. – Kitą kartą, kai mane apšauks, kad netinkamai atlieku darbą, pacituosiu Kilreiveną.
– O tai pagelbės? – paklausė jis.
Alisa nusijuokė.
– San Antonijuje tavęs vis dar prisibijo. Vienas patrulis – Džeikobsas – išbąla kaip drobė, vos tik kas pamini tavo vardą. Jei teisingai suprantu, judu buvote susikivirčiję?
