title>
Pirmasis jausmų romanas Lori Foster į rankas pakliuvo, kai ji sirgdama sėdėjo namie ir nuobodžiavo. Sesuo tada atnešė pilną krepšį mažų dailių knygučių. Lori jomis iškart susižavėjo ir per kelerius metus prisiskaitė tiek, kad netvėrė noru ir pati parašyti intriguojantį jausmų romaną. Šiandien Lori Foster – viena garsiausių jausmų romanų rašytojų.
Lori su šeima gyvena Ohajo valstijoje, Šiaurė Amerikoje.
1
„BUVAI BLOGAS BERNIUKAS. Eik į mano kambarį.“
Būtent šie žodžiai, įžūliai šmėžuojantys ant minkšto balto medvilninio nertinio, glaudžiai aptempusio apvalią moterišką krūtinę, patraukė Brento Bramvelo dėmesį. Jis apžiūrinėjo naują parduotuvių pasažą: tikrino, ar dabar, kai dauguma tuščių vietų išnuomotos, viskas yra kaip reikiant, kai vienoje iš vitrinų kažkas sujudėjo.
Brentas nepajėgė įveikti smalsumo ir, nepaisydamas ledinio ankstyvo lapkričio vėjo, sulėtino žingsnį. Tebuvo matyti tik nertiniu apsirengusios moters liemuo. Ji kabino naujas žaliuzes, tad stovėjo ant kėdės ar kopėtėlių, o veido po nukarusiomis užuolaidomis nesimatė. Palangė slėpė moters kojas iki šlaunų.
Bet tai, ką Brentas matė per vidurį, – tai atrodė gundomai. Apvalaini klubai, lieknos šlaunys, pilnos krūtys.
Nekreipdamas dėmesio į ledinio sniego gūsius, smaigstančius jam skruostus ir šiaušiančius plaukus, Brentas lėtai artinosi. Vėl perskaitė žodžius ant nertinio ir pagalvojo, kažin kokia moteris viešai demonstruotų tokį pasiūlymą. Jau beveik pasiekęs vitriną, likus vos porai pėdų [1 pėda = 30,48 cm (čia ir toliau – vert. pastabos).], jis sustojo ir matė, kaip moteris išsitempė į viršų. Nertinis kiltelėjo ir Brentas išvydo lygią, blyškią odos juostelę. Įžiūrėjo netgi bambą – negilų įdubimą žaviame pilve.
Brentui užėmė kvapą ir kaip tik tą akimirką moteris, nulipusi žemyn, įsmeigė akis tiesiai į jį. Didžiulės šviesiai rudos akys – su tankiomis blakstienomis, šiek tiek smalsios – žiburiavo juoku.
Brentas krito. Smarkiai.
Tiesiogine to žodžio prasme. Kojos slystelėjo ant apledėjusio šaligatvio ir Brentas susivokė be kvapo gulįs ant nugaros, įsmeigęs akis į pilką, audringą dangų.
Jis vis dar stengėsi įkvėpti oro, kai išgirdo atidarant parduotuvės duris. Moteris išskubėjo laukan, šaltas vėjas įsisuko į tamsius garbanotus jos plaukus, ir ji taip pat paslydo, mėgindama įveikti ledą. Jai pasisekė labiau nei Brentui – moteris išlaikė pusiausvyrą ir atsiklaupė šalia jo. Ji apglėbė Brento galvą šiltais delnais, o jis tiesiog žiūrėjo į ją – žvelgė į gražiausias kada nors matytas rudas akis. Jos atrodė gilios ir kerinčios.
Nepažįstamoji nukaitusi neramiai paklausė:
– Ar neužsigavote?
Brentas galvojo, ką atsakyti, bet nieko nesumąstė. Tiesiog linktelėjo abejodamas, ar pajėgs kalbėti. Buvo ir gėda, ir nejauku. Šaligatvis kietas, nusėtas druskos ir ledo gabalėliais ir toks šaltas, kad Brentas pradėjo kalenti dantimis.
Moteris susiraukė.
– Leiskite, padėsiu atsistoti. Ar galite paeiti?
Jis jau žiojosi suirzęs tarti „taip“, bet persigalvojo. Ji miela, visai nedrovi, o Brentui buvo įdomu.
– Atrodo, taip, – atsakė jis ir laukė norėdamas pamatyti, ką nepažįstamoji darys.
Ji nė nesudvejojusi viena ranka apglėbė jį per pažastis ir pamėgino padėti atsikelti. Brentas buvo stambus. Netgi kitam vyrui būtų buvę sunkoka jį išlaikyti, bet moteris stengėsi, tą teko pripažinti. Brentas pajuto lieknas rankas, apsivijusias aplink juosmenį, pajuto petį, įspraustą jam į pažastį, nepažįstamajai užsitraukus jo ranką sau ant pečių. Jos apvalaini klubai prigludo jam prie šlaunies. Kai abu atsistojo, Brentas pasirodė esąs gerokai aukštesnis.
Slidinėdami į šalis jie pradėjo slinkti pirmyn. Brentas tik vos vos rėmėsi į moterį, tik tiek, kad ir toliau liktų šalia. Ji nusivedė jį į savo parduotuvę.
– Labai atsiprašau. Visą popietę šaligatvius barsto druska, bet kai šitaip šalta, viskas vėl greitai užšąla. – Nepažįstamoji žvilgtelėjo į Brentą, kerėdama jį didžiulėmis rudomis akimis. – Tikiuosi, nesusižeidėte.
Ji neabejotinai buvo žavinga. Tamsūs garbanoti plaukai atrodė švelnūs lyg šilkas. Skruostai įraudę nuo šalčio, bet šiaip oda blyški ir glotni. Brentas neskubėdamas apžiūrinėjo nepažįstamąją, kol ši vedė jį prie kėdės už prekystalio.
Ji mūvėjo labai aptemptais išblukusiais džinsais, avėjo baltais odiniais sportbačiais. Nertinis atrodė suminkštėjęs nuo nešiojimo, prigludęs prie kūno, krūtų. Atsisėdęs Brentas galėjo dar įdėmiau apžiūrėti moterį. Nepraleido pro akis ir to, kad jos speneliai nuo šalčio pastirę.
– Man viskas gerai, – pasakė jis, kai moteris neramiai jį nužvelgė. – Ko gero, nukentėjo tik išdidumas.
Nuo jos plačios šypsenos jis neteko žado.
– O, nežinau. Spėju, kad atidžiau paieškoję rasite ir daugiau mėlynių.
Nustebintas jos įžūlumo, Brentas atsakė:
– Visko gali būti. – Paskui paklausė: – Kas jūs?
Ji ištiesė mažutę plaštaką ir prisistatė:
– Šedou Kalahan. Savininkė.
Brentas, suėmęs jos ranką, pajuto, kokia ji mažutė ir trapi. Ir šilta, nors buvo šalta.
– Šedou? Neįprastas vardas [Angl. shadow – šešėlis.].
– Na, beveik visi man sako, kad esu neįprastas žmogus.
– Kodėl gi?
Šedou dirstelėjo į savo suspaustą ranką. Nusišypsojo dar plačiau.
– Koks ilgas rankos paspaudimas, ar ne? Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame tvirtinama, kad jei vyras nepaleidžia moters rankos ilgiau kaip tris sekundes, tai yra akivaizdi vilionė. – Šedou akys žybtelėjo. – Ar jūs kartais manęs neviliojate?
Brentas buvo visiškai priblokštas. Jis paleido jos ranką, bet lėtai, nenorėdamas parodyti nuostabos. Paskui pridūrė:
– Regis, svarsčiau, ar labai „blogas“ turėčiau būti, kad būčiau nusiųstas į jūsų kambarį.
Šedou nusijuokė vėl jį trikdydama.
– Nesitikėjau šiandien su kuo nors susitikti. Parduotuvė šįvakar jau uždaryta. Paprastai šitą nertinį dėviu tik būdama su artimais draugais.
– Artimais vyriškos lyties draugais?
Ji gūžtelėjo pečiais ir Brento akys vėl nukrypo į krūtis.
– Draugas
