itin atsargiai; privalėjo taip elgtis. Moteris prie jo traukdavo čekių knygelė ir ryšiai, ne išvaizda ir tikrai ne charakteris. Jis būtų galėjęs virsti šlykščiausio būdo troliu, bet moterys vis tiek stengtųsi patraukti jo dėmesį. Praėjo daug laiko nuo tada, kai Brentas paskutinį kartą juto užkariavimo sukeltą jaudulį. Velnias, nutekėjo tikrai daug vandens nuo tada, kai paskutinį kartą reikėjo ką nors užkariauti.
Bet Šedou Kalahan, pažėrusi komplimentų ir atvirai besigėrėdama juo, nežinojo, kad Brentas turtingas. Tai kodėl ji taip stengėsi pati kontroliuoti padėtį? Brentas tokį Šedou ketinimą pamatė iškart, nes paprastai pats to siekdavo. Ir kokią minutę ar dvi netgi leido jai imti viršų – vien iš nuostabos.
Mikė atnešė reikalingą segtuvą ir Brentas ėmėsi darbo. Už poros trumpų valandų vėl susitiks su Šedou, tik šį kartą norės būti pasiruošęs. Šedou (keistas vardas) dar nežinojo, kad patalpas nuomojasi iš Brento, ir jam tai puikiausiai tiko. Jis ketino pasinaudoti visais įmanomais pranašumais. Bet, prieš įsiveldamas į ginčus, ketino išsiaiškinti apie Šedou viską, ką galės, ir daugiau nė už ką nesileisti jos nustebinamas.
Šedou tą rytą nė karto nepagalvojo apie Brentą. Ji buvo pernelyg užsiėmusi, aptarnavo prieš šventę užplūdusią pirkėjų minią: neįprastus Šedou parduodamus daiktus žmonės pirko tiems iš savo artimųjų, kuriems išrinkti dovanas visada būna sunku. Šedou patiko skuba, bendravimas su klientais, jaudulys dėl konkretaus daikto, kuris kam nors atrodydavo „tiesiog tobulas!“ Ji neturėjo kada nė pagalvoti apie Brentą.
Bet štai vakar vakare Šedou apie jį daug mąstė. Brentas įdomus. Įdomesnis už kitus jos pastaruoju metu sutiktus vyrus, kurių dėmesys Šedou paprastai keldavo nuobodulį. Ji nežinojo, kas būtent jai pasirodė taip patrauklu, bet ketino išsiaiškinti. Kai turės laiko.
Brentas atėjo be penkiolikos dvyliktą, jo skruostai buvo įraudę nuo šalčio. Šedou jam šyptelėjo, paskui vėl atsisuko į dvi jaunas moteris, niekaip negalinčias išsirinkti vieno iš dviejų stalo žaidimų.
– Šis truputį brangesnis ir jį sužaisti prireikia daugiau laiko. Bet baudas, kurias kiekvienas žaidėjas privalo sumokėti, sukūrė ir parašė žymus psichologas, todėl garantuoju… – Šedou keletą kartų kilstelėjo antakius, – kad jos veiksmingos.
Moterys, kurioms apibūdinimas padarė deramą įspūdį, sukikeno. Šedou mostelėjo į kitą stalo žaidimą ir tęsė:
– Čia linksmybės geranoriškesnės. Žaidėjai patys sukuria baudas ar apdovanojimus atsižvelgdami į partnerį. – Klientės pasirinko, ir Šedou kasos aparatu išmušė kvite prekės kainą, paskui palinkėjo moterims sėkmės ir smagiai pasilinksminti.
Brentas prisiartino prie Šedou kruopščiai apžiūrinėdamas apdarą. Ji jam nusišypsojo.
– Patinka?
Ji buvo apsirengusi baltai. Storas medvilninis megztinis siekė šlaunų vidurį, prie jo Šedou mūvėjo tampres, sukištas į minkštus odinius batus. Ji apsisuko, ištiesusi rankas į šalis, ir Brentas perskaitė ant megztinio nugaros užrašytus žodžius: „Pripažinkit – dar nematėt taip GERAI atrodančios keturiasdešimtmetės.“
Jis papurtė galvą.
– Labai gražu. Bet jums ne keturiasdešimt.
– Iš kur žinote? – Šedou buvo trisdešimt vieneri, bet to nebuvo jam minėjusi. Ji nusišypsojo. – Mano vairuotojo pažymėjimas saugiai glūdi rankinėje. Šnipinėjote?
Brentas tepasakė:
– Žinau, kad jums ne keturiasdešimt.
– Manote, kad kaip keturiasdešimtmetė gerai atrodau?
– Per gerai, – pabrėžtinai atsakė jis. – Maniau, kad moterys visada sako esančios jaunesnės, ne vyresnės.
– Ir kam man šitaip daryti? Jeigu sakyčiau, kad man dvidešimt, žmonės galvotų, jog, būdama tokia jauna, atrodau siaubingai. Bet kaip keturiasdešimtmetei – visai neblogai.
– Ponia, manau, kad atrodote velniškai gerai, kad ir kokio būtumėte amžiaus.
Jo žodžiai nuskambėjo taip nuoširdžiai, kad Šedou širdis smarkiai sutuksėjo iš susijaudinimo. Tačiau ji puikiai tai nuslėpė.
– Palaukite, pasiimsiu paltą, atsitempsiu iš parduotuvės užkaborių savo padėjėją ir galėsime eiti.
Kai Šedou grįžo iš galinės parduotuvės dalies, paskui ją atėjo moteris, nešina pilnu glėbiu paklodžių su užrašais. Vilkdamasi paltą Šedou išdėstė nurodymus:
– Čia Kelė, mano nepakeičiama dešinioji ranka, labai miela, nors ir drovoka dama. Kele, čia Brentas Bramvelas. Jei manęs prireiktų, mes būsime kavinėje.
Kelė nusišypsojo.
– Neskubėkite. Aš su viskuo susidorosiu.
– Aišku, kad susidorosi. Nė minutės nesuabejočiau. Kai baigsi jas krauti, vieną pakabink, kad visi matytų užrašus, gerai? Gal netgi prie vitrinos, kur įžiūrėtų ir praeiviai.
Brentas paėmė Šedou už parankės ir išsivedė pro duris.
– Kas užrašyta ant tų paklodžių, jei nori, kad visi matytų?
Net ir per storus jų paltus, apsupta šalčio, Šedou juto pašonėje Brento šilumą. Ji išsilenkė apledėjusio šaligatvio lopo ir dar labiau priartėjo prie Brento.
– A… tinkamos vietos kūno dalims.
Brentas akimirksniui sutriko, paskui nusijuokė.
– Juokauji?
– Ne, – atsakė Šedou. – Tai tarsi vaizdinis vadovas. Tikiuosi, kad jas puikiai pirks.
– Ar sau tokių jau nusipirkai?
Iki kavinės reikėjo paėjėti vos pro vieną kitą parduotuvę, taigi Brento klausimas nuskambėjo jiems ją jau pasiekus. Šedou įėjo ir giliai įkvėpė nuostabaus šviežiai iškeptos duonos, bandelių ir įvairių skonių kavos kvapo.
– Man čia be galo patinka, – užuot atsakiusi, pareiškė ji Brentui. – Niekas taip nenuramina kaip mielių ir šiltos duonos kvapas.
– O, nežinau. Sugalvočiau keletą man mielesnių kvapų.
Šedou nusirengė paltą, atsisėdo prie mažo staliuko ir palaukė, kol Brentas nusivilks ir atsisės priešais. Tada, pasirėmusi žandą kumščiu, įdėmiai nužvelgė jį.
– Aš tave suerzinau. Štai kodėl taip įžūliai elgiesi.
Jis kilstelėjo antakį.
– Įžūliai? Maniau, kad tiesiog kalbamės.
Šedou dar kurį laiką jį stebėjo, paskui atsiduso.
– Gerai. Ne, greičiausiai tai tinka daugumai vyrų ir tikriausiai daugybei moterų.
– Prašau?
