mėgstu keptą duoną. Žinai, tai labai saugu. A, štai ir Eliza.
Šedou vėl ėmėsi supažindinimo procedūros. Eliza, viena jos draugių, nuvėrė Brentą vertinančiu žvilgsniu.
– Aš valgysiu salotų, – pasakė Šedou, nutraukdama įdėmią apžiūrą, – ir tuno sumuštinį su rugine duona, o desertui – obuolių pyragaitį.
Brentas žvilgtelėjo į valgiaraštį ir užsisakė tą patį.
– Ar norite paragauti ypatingos šios dienos kavos?
Šedou atsakė Brentui dar nespėjus išsižioti:
– Aišku. Atnešk visą kavinuką.
Elizai nueinant, Brentas susiraukė.
– Kas ta „ypatinga dienos kava“?
– Neįsivaizduoju. Bet čia ji visada nuostabi. Be to, man patinka rizikuoti. – Šedou įsmeigė akis į savo vandens stiklinę ir pridūrė: – Tau ne?
Brentas atsilošė kėdėje. Jo akys, vos pastebimai įspėdamos Šedou, žėrėjo ryžtu.
– Didžiąją šios savaitės dalį būsiu užsiėmęs – reikia įsikurti, – atsakė į jos klausimą, – bet jei iš tiesų taip mėgsti rizikuoti, gal sutiktum penktadienį su manimi pavakarieniauti?
Šiandien tik pirmadienis. Šedou truputį nusiminė, kad Brentas nenori su ja susitikti iki pat savaitės galo.
– Nežinau. Nesu tikra, kad tu patikimas. Labai gražus, bet ir plepus. Nujaučiu, kad gali būti pavojingas, o perprasti žmones man paprastai sekasi labai neblogai. Anksčiau nesisekdavo… – Ji gūžtelėjo pečiais. – Bet dabar sekasi.
– Iš tavo kalbos sakyčiau, kad esi atsargi, nelinkusi rizikuoti.
– Yra skirtumas tarp polinkio rizikuoti ir paprasčiausio kvailumo. – Šedou pasilenkė į priekį ir, įsmeigusi į Brentą akis, pareiškė: – Aš niekada nesielgiu kvailai.
Pastebėjo, kaip jo lūpos dėl tokio jos pasipiktinimo vos regimai kryptelėjo, bet Brento atsakymas buvo gana švelnus:
– Nereikia manęs įtikinėti. Žiūrinėjau tavo lankstinuką. Akivaizdu, kad esi protinga moteris, turi gerą galvą verslui.
Atrodė, kad jis kalba nuoširdžiai, bet Šedou tuo abejojo. Nenorėjo pernelyg greitai įsivelti. Gana, kad Brentas jai atrodo toks patrauklus, toks žavingas. Jei dar mokėtų sakyti komplimentus ir būtų pastabus, taptų beveik šventuoju, o ji nebuvo tokia kvaila, kad tuo patikėtų.
Eliza atnešė maistą ir kol viską išdėliojo, jie abu tylėjo. Keletą kartų jų akys susitiko, bet tik Šedou įsidėjus į burną didžiulį kąsnį salotų Brentas paklausė:
– Taigi. Jei nenori vakarieniauti, ką tuomet norėtum veikti? Šią savaitę kraustausi į naują namą, bet spėčiau apsitvarkyti ir pakviesti tave į svečius, jei norėtum praleisti visas įžangas.
Šedou susimąsčiusi kramtė, ji suprato, jog Brentas užmetė jauką ne šiaip sau, kad jautėsi esąs teisus, būdamas toks įžūliai tiesmukas.
Apsivilkęs dalykišku tamsiai pilku kostiumu, smulkiai dryžuotais marškiniais ir pasirišęs šilkinį kaklaraištį, Brentas atrodė kaip vyriškos elegancijos įsikūnijimas. Iš po marškinių rankogalio kyščiojo labai brangus deimantinis laikrodis, o plaštakos buvo didelės, ant krumplių šen bei ten ryškėjo šviesiai rudi plaukeliai. Šedou paėmė servetėlę ir prisispaudė ją prie burnos. Davė sau pakankamai laiko pagalvoti.
– Kuo tu užsiimi, Brentai?
Jis truputį prisimerkė.
– Nekilnojamuoju turtu. Kodėl gi neatsakai į klausimą?
Šedou pamaišė šaukšteliu sodriai kvepiančią tamsią kavą.
– Tu turtingas?
Brentas atsiduso, atsilošė kėdėje ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Tavo minčių eigą sekti sunkoka. Ar tau reikia sužinoti, kiek uždirbu pinigų, kad pasakytum, ko konkrečiai iš manęs nori?
Šedou pajuto iki kaulų smegenų įsismelkiantį apgailestavimą, tikrai. Brentas atrodė labai skyrėsi nuo kitų vyrų. Ji atsistojo, atsisegė rankinę ir išsitraukė keletą kupiūrų, kurios turėjo padengti jos užsisakyto maisto sąskaitą. Juto tylų Brento žvilgsnį, bet tik apsivilkusi paltą pratarė:
– Man iš tavęs nieko nereikia. Nebent tikrai norėtum užpildyti paraišką dalyvauti konkurse. Man vis dar reikia trijų vyrų. – Šedou užsitraukė rankinės dirželį ant peties ir nusišypsojo Brentui. – Ačiū, kad pakvietei pietų. Buvo… pamokoma.
Jo veide šmėstelėjo nuostaba. Šedou apsisuko ir, nė nežvilgtelėjusi atgal, patraukė prie durų. Jai už nugaros pakibo bežadė tyla, bet tik akimirkai, paskui Šedou išgirdo, kaip Brentas paskubomis stojasi. Ji jau buvo beveik prie savo parduotuvės durų, kai jis pasivijo.
Brentas didele plaštaka suėmė Šedou virš alkūnės, truktelėjęs ją sustabdė ir atsuko į save.
– Palauk minutėlę.
– Nusprendei dalyvauti konkurse? – Šedou mandagiai šypsojosi.
– Pamiršk tą prakeiktą konkursą. Maniau, kad papietausime.
Ji vos išlaikė šypseną.
– Tai buvo anksčiau, kol dar nebuvai aiškiai pasakęs, kodėl apskritai mane pakvietei. Jeigu būčiau iš pat pradžių žinojusi, ko nori, nebūčiau sutikusi eiti.
Vėjas plaikstė Šedou plaukus aplink veidą, ji suvirpėjo. Nuleido galvą, kad šaltis ne taip geltų.
Brentas pasibjaurėjęs prunkštelėjo ir paragino:
– Eime. Čia per šalta kalbėtis.
Parduotuvėje buvo šilta ir nelabai daug klientų. Kelė pakėlė galvą ir šūktelėjo Šedou:
– Galiniame kambaryje tavęs laukia siuntinys!
– Ačiū. – Šedou atsisuko į Brentą. – Nemanau, kad dar turime ką pasakyti. Iš tiesų gaila, nes tu atrodei linksmas. Bet manęs vienos nakties nuotykiai nedomina. – Jai buvo skaudu, bet ir toliau plačiai šypsojosi, nenorėdama suteikti jam nė menkiausio pasitenkinimo. – Šiaip ar taip, ačiū.
Brentas užvertė akis.
– Ne, nepavyks. Ne šį kartą. Gal tu neturi ką pasakyti, bet aš turiu.
Du klientai pakėlė akis – jų dėmesį patraukė susirūpinimo kupinas Brento balsas. Šedou nusileido:
– Eikš, pasikalbėsime mano kabinete. Bet tik minutėlę. – Ji susiraukusi žvilgtelėjo į Brentą per petį. – Man reikia dirbti.
Brentas buvo suirzęs. Jo sunkūs žingsniai
