kasdienišku žodžiu – raudoni.
Ji žinojo, kad jai nedera stovėti čia ir su juo juokauti. Buvo tikra ir dėl to, kad neturėtų jausti tokios jaudinančios nekantros, lyg rengtųsi šokti į ežerą žinodama, kad bus nepakeliamai šalta, bet negalėdama atsispirti melagingoms mėlyno jo glėbio vilionėms šiltą vasaros dieną.
– Tai kaip tuomet juos pavadintumėte? – paklausė Flora.
Kapralas ištiesė ranką norėdamas paliesti jai ant kaktos susiraičiusią sruogą ir apsivijo ją aplink pirštą.
– Ruduo, – tarė mąsliai.
Jai užėmė kvapą.
– Tai ne spalva.
– Dabar jau spalva.
Staiga atsivėrė durys į svetainę ir jis atšoko.
– Flora? – tarė tėvas.
– Rodžiau kapralui Kaseliui mūsų šaunamųjų ginklų kolekciją.
Dvarininkas pažvelgė į ją vienu iš tų neįskaitomų žvilgsnių ir atsisuko į pulkininką.
– Geros jums dienos. Pasimatysime po kelių dienų, o kol kas su manimi susisiekti galite telefonu, be to, esu tikras, kad dukra man viską raportuos.
Stačiokiškai atsisveikinęs su kapralu, tėvas paėmė savo lazdelę ir pasuko laukujų durų link, kur jo laukė kurtai. Jis leisis į ilgą žygį per viržynę. Tėvas karą palaikė besąlygiškai ir jei tik būtų galėjęs, būtų į tarnybą stojęs ir pats, bet Glen Masano dvaras buvo jo kraujyje ir atiduoti jį buvo išties didelė auka.
Siaubinga kitų, kur kas skausmingesnių aukų, kurias gali tekti padaryti jų šeimai, perspektyva privertė Florą subloguoti, bet ji griežtai nustūmė tokias mintis šalin. Nėra reikalo įsivaizduoti blogiausia, kai yra darbo. Be to, nė vieno iš jos brolių šiuo metu nėra ugnies ruože, ir už tai ji jautėsi kaltai dėkinga.
Flora nukreipė dėmesį į kiemą, kur kapralas rimtai kalbėjosi su savo pulkininku. Tarnybinis automobilis jau buvo užvestas. Ji negirdėjo, ką jie kalba, bet matė, kad velsietis nepatenkintas. Galų gale jis atsitraukė ir pareiškė pagarbą. Automobilis nuvažiavo, palikęs dulkių debesį, ir kapralas grįžo prie jos.
– Kam ketinate panaudoti mūsų namus? – paklausė Flora.
– Tai turėtų būti paslaptis, nors nesuprantu kodėl. Jūs netyčia nesate vokiečių šnipė? – pašaipiai paklausė jis. Nusitraukęs kepurę, perbraukė ranka plaukus. – Jame numatyta rengti ypatingas pratybas. Tiek težinau, bet net jei ir žinočiau daugiau, jums nesakyčiau. Dėl vieno esu tikras – turime tik kelias savaites šiai vietai parengti prieš atvykstant pirmai kareivėlių kuopai, tad man ir vaikinams teks pasiraitoti rankoves.
– Vadinasi, pasiraitoti rankoves teks ir man. Nenorėčiau būti apkaltinta britų armijos gaišinimu, – tarė Flora, stengdamasi nepanikuoti. Lauke, kroketo pievoje, kariai žaidė improvizuotą futbolą. Flora tikėjosi, kad motina bent sykį padarė tai, ko buvo prašyta, ir liko sodyboje. – Kiek čia jūsų? Kaip ten vadinatės – priešakinė sargyba?
– Tik viena brigada, aš ir dvylika vyrų.
– Dievaži, kai atvykote, atrodė, kad jūsų šimtai.
– Greičiausiai netrukus taip ir bus, bet kol kas būsime tik mes. Ir pulkininkas, žinoma, kai teiksis prie mūsų prisidėti.
Flora atidžiai jį nužvelgė.
– Neatrodote labai paklusnus, kaprale.
– Nejaugi?
– Pulkininkas man panašus į žmogų, kuris naudingesnis būdamas toliau nei čia pat, – spėjo ji.
– Ir jūs kvalifikuota apie tai spręsti, ar ne?
– Ak, dėl Dievo meilės, ar būtinas toks kandumas? – neištvėrė Flora. O jis, nors po jos pykčio protrūkio ir pakėlė antakius, atsiprašinėti nemėgino. Ji spėjo, kad jis iš tų žmonių, kurie sąmoningai, jei tik gali to išvengti, dėl nieko neatsiprašinėja. – Klausykite, tiesa ta, kad nė nenutuokiu, ko iš manęs tikitės, – atsiduso ji. – Tad, susimildamas, jei pasidalytumėte su manimi savo planais, būčiau jums labai dėkinga.
Jo veidas sušvelnėjo, jame pasirodė šypsenos užuomina, kuri labai keistai paveikė Florą.
– Kadangi man ką tik užkrovė… Kadangi ką tik gavau šią atsakomybę, planų dar jokių neturiu. Ne jūs viena patekote į nepažįstamą teritoriją.
– Ačiū. Žinau, kad dėl to neturėčiau pasijusti geriau, bet jaučiuosi.
– Svarbiausia, neikite mekenti savo tėveliui.
– Aš ne avelė, kaprale, – rėžė Flora, – ir tikrai nesu pratusi nešioti paskalas.
– Atsiprašau, nederėjo man to sakyti.
Ji nudiegė jį akimis.
– Tikrai.
Jis ir vėl nustebino ją nusikvatodamas.
– Jūs iš tiesų nirti, ar ne, panele Karmaikl?
O jis iš tiesų nuodėmingai patrauklus, kai tik nuleidžia apsaugines savo sienas.
– Vadinkite mane Flora. Vadinasi, nuskęsime arba išplauksime drauge, – tarė ji, tiesdama jam ranką.
Jis jos nepaspaudė, o tik sumušė kulnais ir nusilenkė.
– Jei ketiname drauge plaukti, vadinkite mane Žeranu.
Žvelgdamas jai tiesiai į akis jis apsuko jos ranką ir pabučiavo į delną, erzindamas ją, versdamas sureaguoti. Jo bučinys privertė pulsą suplazdėti. Regis, taip pat priblokštas kaip ir ji pati, kapralas staiga paleido jos ranką, lyg nukrėstas elektros srovės.
Jiedu tylomis žvelgė vienas į kitą. Jis nusisuko pirmas.
– Derėtų pradėti nuo tos ekskursijos, o paskui jau žiūrėsime, – kimiai tarė jis.
Ar ji tik įsivaizdavo tą žiežirbą tarp jųdviejų, o gal kapralas tiesiog nusprendė jos nepaisyti? Flora buvo tokia sumišusi, kad su malonumu pasekė jo pavyzdžiu.
– Taip, – tarė ji suvokdama, kad galva kinksi kiek nervingai. – Turime planą.
– O tuo metu mano vyrai iškraus daiktus ir įkurs laikiną stovyklą.
– Ak, prašau, tik ne pievoje. Mano motina primygtinai prašė…
– Ji jaudinasi, kad prie jos rožių lysvių išsikasime išvietes?
– Tiesą sakant, mėšlas rožėms labai į gera.
Ji pažvelgė jam į akis ir prisivertė nusišypsoti, kad sumažintų įtampą.
– Tuomet
