to niekada neprireikė, – tarė Flora sunerimusi. – Ir tai labai nemaloni tiesa. Tai nereiškia, kad leidžiu dienas nuobodžiai, tiesiog čia visada yra, ką veikti. Tikriausiai visi mano, kad man pasiseks ištekėti.
– Norite pasakyti, kad jūsų tėvo globą pakeis kito turtingo vyro globa, kad galėtumėte ir toliau kurti puokštes, kol pasidarys bloga?
– Tai labai ciniškas požiūris į santuoką, – šaltai tarė Flora, – ir ne visai čia tinkamas, nes neketinu šitaip tekėti. Bėda ta, kad nemoku daryti nieko kito. Ačiū, kad privertėte mane atkreipti į tai dėmesį.
– Jums visai neblogai sekasi vadovauti šiai rekvizicijai, nors ir teigėte, kad nežinote nė nuo ko pradėti, – pastebėjo Žeranas.
– Tai dėl to, kad galėjau sekti meistrišku jūsų pavyzdžiu.
Jis griežtai papurtė galvą.
– Nenuvertinkite savęs.
– Abejoju, kad tai įmanoma.
– Flora, aš rimtai. Jūs protinga, šmaikšti, praktiška ir aiškiai reiškiate mintis. Turite talentą organizuoti ir kurti tvarką.
– Iš tiesų taip manote? – nekantriai prabilo ji.
– Kitaip nebūčiau to pasakęs, – atsakė Žeranas, sukrėstas trapumo, kurį atskleidė jos klausimas. – Dabar jau turėtumėte mane pažinoti pakankamai, kad suprastumėte, jog veltui burnos neaušinu.
– Abu mano tėvai įsitikinę, kad tik viską sujauksiu.
– Vadinasi, nustebinsite juos įrodydama, kad yra kitaip.
Ji apdovanojo jį šypsena.
– Gal galų gale nustebinsiu ir jus, – tarė ji. – Nors mūsų užduotis ir melancholiška, turiu pripažinti, kad šiuo iššūkiu mėgaujuosi. Galbūt derėtų pagalvoti, ar nevertėtų prisijungti prie seselių kaip Šeila.
– Šeila? Turite omenyje tarnaitę? Šviesiaplaukė, daili mergina?
– Manote, kad ji daili?
Žeranas nusijuokė.
– Manau, kad tai pirmas nuspėjamas dalykas, kurį iš jūsų išgirdau. Taip, ji labai daili, o aš turėčiau būti aklas, kad to nepastebėčiau.
– Kartu lankėme kaimo mokyklą, kol mane perkėlė į mergaičių akademiją, – tarė Flora ir nutaisė miną. – Šeila skaičiuoja dienas, nekantrauja būti paskirta į ligoninę. Siaubingai jos pasiilgsiu. Ir pati apie tai svarsčiau, bet mano motina pasibaisėjo. Ji mano, kad man tai būtų siaubingai nederamas darbas, o tėvui atrodo, kad mane jis pernelyg nuvargintų – liūdniausia, kad jis tikriausiai teisus. – Ji ištiesė rankas kapralui. – Baltos ir visai netinkamos sunkiam darbui. Manau, pastebėjote.
Tai taip puikiai atitiko pirmąją jo paties nuomonę apie ją, kad Žeranas pajuto kaltės dūrį.
– Esu tikras, kad yra daugybė kitų dalykų, kuriuos sugebėtumėte, – tarė jis kimiai.
– Būtų, jei tik aš taip savimi pasitikėčiau. O tai iš tiesų skamba apgailėtinai. Jūs teisus, esu įstrigusi rutinoje ir neturiu kito tikslo gyvenime, kaip tik atrodyti dailiai ir laukti, kol pasirodys tinkamas vyras, – džiugiai atsakė Flora. – Kaip jau sakiau, ačiū, kad tai priminėte, bet jei neprieštaraujate, man vienai dienai jau užteks kapstytis po tuščią mano gyvenimą ir būdo ydas. – Ji paėmė užrašų knygelę ir pieštuką. – Manau, derėtų grįžti prie darbo.
Jos šypsena buvo it priklijuota, skruostai nuraudę, bet į atidų jo žvilgsnį ji atsakė ryžtingai kryptelėdama smakru. Žerano tai neapgavo, bet jis nebuvo toks kvailas, kad ignoruotų ženklus. Pašaliniams įeiti draudžiama. Jam derėtų džiaugtis privertus ją pripažinti nemalonią tiesą, bet jis nesidžiaugė. O ji dėl kritikos nenusiminė. Galėjo liepti jam nelįsti ne į savo reikalus, ką būtų pasakęs jis, jei situacija būtų atvirkščia. Flora Karmaikl gal ir atrodė nupučiama menkiausio vėjelio, bet stuburą ji turi. Ir dėl to jis negalėjo ja nesižavėti. Tiesą sakant, kuo geriau ją pažino, tuo labiau ji jam patiko…
Ši mintis užklupo jį visai nepasiruošusį. Žeranas atsistojo ir pabrėžtinai dirstelėjo į laikrodį. Jį jam padovanojo tėvai dvidešimt pirmojo gimtadienio proga – tai buvo paprastas, funkcionalus aksesuaras, bet jis jį labai brangino.
– Tęskite be manęs. Turiu patikrinti, ką veikia vaikinai.
Durys užsivėrė jam už nugaros, bet Flora nė nepajudėjo. Žeranas, kitaip nei Robis, savęs nestabdė. Tai tikrai nedžiugino, bet ji suprato, kad visą gyvenimą tiesiog plaukė pasroviui, pati to nė nesuvokdama. Dabar, kai buvo priversta apie tai susimąstyti, ją nugąsdino mintis, kad jei ir toliau leis sau šitaip dreifuoti, virs tokia pat kaip jos motina. Tėvai tiek mažai iš jos tikėjosi, kad juos patenkinti buvo apgailėtinai paprasta. Deja, būtų taip pat apgailėtinai lengva ir juos nuvilti, jei tik ji sugalvotų pasukti savarankišku keliu.
– Kad ir koks jis galėtų būti, – burbtelėjo panosėj Flora. Priėjusi prie lango, ji niauriai įsižiūrėjo į ežerą. Bėda ta, kad dabar, kai Žeranas ją privertė tai pastebėti, ji negalėjo nuneigti nei nepaisyti to nuolatinio nepasitenkinimo, bet ko nors imtis reikštų veikti prieš tėvų lūkesčius. – Esu prakeikta, jei ko imsiuosi, ir prakeikta, jei nesiimsiu, – ironiškai tarė ji. – Tai visai nepadeda man suvokti, ką galų gale reikėtų daryti.
Jūs protinga, šmaikšti, praktiška ir aiškiai reiškiate mintis, – sakė Žeranas. Ji dar niekada nebuvo apibūdinta nė vienu šių epitetų, bet Žeranas niekada nesakė, kad ja netiki. Jis neįtikėtinai įžūlus, bet joje jis įžiūri tai, ko kiti nemato, ir tikisi iš jos daug daugiau nei kas kitas. Tai ją ne tik džiugino, bet ir gąsdino. Kas, jei jai nepavyks?
Mąstyk pozityviai, – pliekė save Flora. Jai pavyks, nes kitaip tai blogai atsilieptų ir Žeranui, o ji troško, kad Žeranui pasisektų. Beveik labiau, nei kad pasisektų jai pačiai. O tai tikrai nauja, nors ir nelabai stebino.
– Skęsti ar išplaukti, – pakartojo Flora, prisiminusi jųdviejų paktą.
Staiga mintyse iškilo stebėtinai gyvas nuogo Žerano, plaukiančio greta jos ežere, vandeniui srūvant nuoga nugara ir sėdmenimis, vaizdinys.
– Vadinasi, tikrai reikia išplaukti, – sumurmėjo Flora, atbulus delnus prispaudusi prie degančių skruostų.
Ketvirtas skyrius
Po kelių dienų, besibaigiant spaliui, Flora ir Žeranas buvo palėpėse – kambarių kratinyje pačiame siaurų laiptų viršuje. Nors pagrindinę namo dalį pasiekdavo generatoriaus varoma elektra, čia šviesos nebuvo, išskyrus pro langelį lubose įsprūstantį spindulį ir dukslų jų atsineštų dviejų aliejinių lempų švytėjimą. Tai buvo Floros mintis, nes visi ūkiniai pastatai ir senos arklidės jau buvo perpildytos baldų, tad mažesnius ir vertingesnius daiktus buvo galima sudėti čia, bet dabar ji pati ėmė tuo abejoti.
– Nežinojau, kad čia tiek visko daug, – tarė ji, niūriai žvalgydamasi aplink.
Žeranas
