tarp dviejų skrynių, ir kurio kažkokiu būdu nepastebėjo tėvas.
Rafas palinko į priekį, tvirtai įsikibęs į kėdės ranktūrį.
– Ką norite pasakyti?
– Atrodo, ne jums vienam ponia Ros rašė apie sąrašą. Sprendžiant iš dokumentų, ją jau kurį laiką slėgė skolos ir ji buvo priversta parduoti ne vieną daiktą. Dar liko neapmokėtų skolų ir man bus sunku jas padengti likusiais vertingais daiktais. – Jis abiem rankom pastvėrė po suglamžytą dokumentą ir sumosavo jais ore. – Tiesa, būtų gerokai lengviau viską išspręsti, jei ji nebūtų jaunystėje vadinusis ponia Ros, vėliau ponia Teilor, o pastaruoju metu vėl ponia Ros. Gaila, kad ji nepajėgė apsispręsti, kas tokia yra.
– O knyga? – Rafas įsitempė, nekantraudamas išgirsti daugiau.
– Prieš pat jums pasirodant atvažiavo jauna moteris, prancūzė grafienė, nors kalbėjo be akcento. Knygą pardaviau jai.
– Prakeikimas. – Rafas pašoko ir nubėgo prie durų. Atlapojo jas ir nuskuodė koridoriumi, keldamas dulkių sūkurius. Pasiekęs svetainę sustojo. Jį pasitiko tik nuvytusios baltos gėlės. – Po paraliais.
– Lorde Densmorai. – Advokatas atėjo koridoriumi iš paskos, o Rafas nulėkė prie laukujų durų ir jas atidarė. Lauke viskas atrodė taip pat kaip prieš tai, tik nebuvo karietos. Ji riedėjo gatve, o pro galinį langelį jį stebėjo pažįstamas veidas, kol karieta pasuko už kampo ir dingo Greisčerčo gatvės eisme.
Kornelija, grafienė de Van.
Ką ji čia veikia? Rafas trenkė kumščiu į staktą, ir nedidelė rakštis įsmigo po oda. Kornelijos neturėtų čia būti. Ji turėtų būti Prancūzijoje, pūti su savo suktu senu vyru de Vano pilyje, skaičiuoti sidabrą arba nurodinėti svečiams, o ne vogti jam iš panosės.
– Lorde Densmorai, labai apgailestauju, kad taip sugaišote. – Už nugaros kvėpčiojo advokatas. – Jei būčiau žinojęs, kad knyga jums tokia svarbi…
Rafas iškėlęs ranką nutildė vyrą, nes nebuvo nusiteikęs mandagybėms.
– Dėkoju, pone Netlsai, bet jūsų paslaugų man nebereikia.
Rafas piktai nužirgliojo gatve, ir užtrenkiamų laukujų ponios Ros namų durų aidas atsimušė nuo aplinkinių pastatų.
Jis įsiliejo į Greisčerčo gatvės triukšmą, o kojos pirštas pralindo pro išplatėjusią skylę kojinėje. Jei nebūtų žmonių grūsties, nusitrauktų aulinį ir nusviestų tą ramybės neduodančią kojinę į nuotekų lataką. Bet jis galėjo tik eiti tolyn, su kiekvienu žingsniu erzinamas skylės ir mintyse šmėkščiojančio Kornelijos veido, stebinčio jį pro galinį karietos langelį.
Jis praėjo pro obuolių prikrautą vežimą, pardavėjui nepastebėjus pasiėmė vieną nuo krūvos ir ėmė sukioti lygų vaisių pirštuose. Ką ji čia daro?
Negali būti, kad įtikino savo vyrą palikti gimtuosius kraštus. Grafas vargu ar išvažiuotų, juolab kai taip stengėsi atgauti protėvių namus. Vadinasi, senis išleido dvasią mėgaudamasis savo prisirpusia jauna nuotaka arba Kornelija laiką pilyje leido planuodama pabėgimą. Juk ji lygiai taip pat gudriai sumetė, kaip pabėgti nuo Rafo.
Jis sugniaužė obuolį, tvirta vaisiaus odelė spustelėjo rakštį. Jei nebūtų taip ilgai trukęs, kol surinko pinigus sąrašo puslapiui įsigyti, galbūt šiandien būtų ją aplenkęs.
Dabar sąrašas jos rankose – kaip ir galimybė jį sužlugdyti.
Jis atsikando obuolio, nusikeikė ir išspjovęs ištežusį kąsnį sviedė supuvusį vaisių pravažiuojančiai karietai po ratais.
Tebūnie prakeikta jo sėkmė. Niekas nesiklosto taip, kaip tikėjosi.
Kornelija atsirėmė į sėdynės atlošą ir užlieta palengvėjimo giliai atsiduso, tarytum švintant būtų stojusi į dvikovą ir likusi gyva.
Ji pirštais tvirčiau sugniaužė knygą, ir oda spaudžiama sugurgždėjo. Jei šįryt būtų užgaišusi keliomis minutėmis ilgiau arba ėjusi pėsčia užuot nusisamdžiusi vežiką, galbūt sąrašą būtų gavęs Rafas. Tuomet visi planai apsaugoti Endrių, netikrą jos brolį, būtų žlugę.
Ji atpalaidavo pirštus ir užsimerkė, stengdamasi išvysti pašiauštus tamsius Endriaus plaukus ant nedidelės galvos, prisiminti šiltą jo ranką saujoje jiedviem tyrinėjant upę už Haton Pleiso, kur akmenimis gurgantis vanduo užgoždavo tėvo vograujantį, griaudėjantį balsą. Tačiau iš galvos niekaip neišėjo vienas vaizdinys.
Rafas.
Gilus jo balsas pirma jo pasiekė ponios Ros namą, ir ji prisiminė pirmąsias naktis, prieš dvejus metus kartu praleistas ankštame kambaryje Kovent Gardene. Prisiminus jį stovintį greta siauros lovos, kurioje gulėjo ji, jo prasegtus marškinius ir tamsias klubus aptempiančias kelnes jos širdis ėmė plakti taip pat sparčiai kaip tada, kai jis nusišypsojo jai ponios Ros koridoriuje.
Tačiau šiandien pulsą spartino ne aistra, o baimė. Jei jis būtų atpažinęs ją, pasislėpusią už šydo, arba pastebėjęs knygą, kurią ji priešais save gniaužė tarytum skydą, nežinia, kaip Rafas būtų sureagavęs. Laimė, jį apakino kūniškesnės mintys.
Ji atsimerkė ir pasimuistė ant nusitrynusios odinės sėdynės, suirzo, kad išdavikas kūnas nukaito prisiminęs tamsias Rafo akis, glamonėjančias ją tarytum švelnus pasijonis. Ji perbraukė pirštais kaklą, ir lengva permatoma medžiaga, dengianti krūtis, staiga tapo sunki it vilna. Po vaškinių grafo rankų net švelnus Rafo prisilietimas atneštų pageidaujamo palengvėjimo.
Pro aistrą prasibrovė tuštuma. Kornelija pasitrynė skruostą, ant jų vis dar juto Rafo marškinius, kai prieš du mėnesius jis glaudė ją bute Paryžiuje. Tą naktį ji labai bijojo, kibosi į jį perpasakodama gandus, kad vos paskelbus karą visi britai suimami. Ji baiminosi dėl jo ir dėl jų ateities. Ji, moteris, būtų galėjusi išvykti, bet jam grėsė būti sučiuptam ir įkištam į kokį nors ligų knibždantį kalėjimą.
Gaila, bet jis nesulaukė tokio pelnyto likimo.
Ji sugniaužė kumščius, ir juodos pirštinės aptempė krumplius. Kaip kvailė pasitikėjo juo, išsiuntė jį į lošimo salę su paskutiniais likusiais pinigais tikėdama jo pažadu grįžti išlošus tiek, kad užtektų abiem grįžti namo. Bet jis tik paspruko kaip bailys, pats išsigelbėjo, o ją paliko likimo valiai.
Ji trenkė kumščiu į nusidėvėjusį karietos sėdynės atlošą. Iki tol jis tiek daug dėl jos padarė – kodėl tada pasielgė taip žiauriai?
Karieta staigiai pasuko, ir ji įsikibo į laikiklį virš durelių. Ratams dardant ji tarėsi girdinti pamotę Fanę, besijuokiančią iš pasikeitusio jos likimo. Laimė, tėvas apie tai nesužinos. Kai ją pagaliau pasiekė Fanės siųstas laiškas, ji neverkė. Neprisivertė gedėti vyro, kuris visą gyvenimą jai nieko nejuto.
Pro langą matomas Šv. Pauliaus katedros kupolas kilo virš žemesnių pastatų rodydamas, kad baigiasi ilgos gatvės. Pažįstamas vaizdas numalšino dalį pykčio ir skausmo. Per, laimė, trumpą laiką, praleistą de Vano pilyje, buvo daugybė dienų, kai ji manė daugiau niekada nebeišvysianti šio gražaus vaizdo. Begalę valandų klajodama
