style="font-size:15px;"> – O dabar grįžai – laiminga ir turtinga našlė. – Jis prisėdo greta, sofos pagalvėlė įlinko nuo jo svorio, ir Kornelija atsidūrė arčiau jo.
Putliose jos lūpose atsirado piktdžiugiška šypsena, tokia pat ryški kaip deimantai, tabaluojantys ausyse.
– Ir man neapsakomai malonu grįžti namo.
Jis mostelėjo labai aukštam liokajui, nešančiam padėklą šampano, ir išsirinko vieną siūlomų taurių. Gurkštelėjęs leido rūgščiam skysčiui atvėsinti karčius žodžius, besisukančius ant liežuvio.
– Dar sugalvojai, kaip išmaniai padidinti našlės turtą. Sakyk, kam ketini grasinti prašydama pinigų?
Jis niekada nemanė, kad ji galėtų ką nors šantažuoti, bet po to, kai taip gudriai apmovė jį su grafu, nesistebėtų jokiu jos poelgiu.
Kornelija kryptelėjo galvą į šoną, kad šiek tiek nuo jo atsitrauktų. Ji palengva išskleidė vėduoklę, ir pasirodė paveikslas, vaizduojantis Venerą, nuogą Marso glėbyje. Tą vėduoklę jis žinojo. Medžiodama turtingus ir ne tokius talentingus priešininkus Kornelija visada ją nešiodavosi.
– Kodėl manai, kad sąrašą įsigijau dėl tokios nedoros priežasties?
– O kodėl dar? Vargu ar tai įdomus skaitalas.
– Ak, nustebtum, kiek daug ten įdomaus. – Ji triskart skubriai pasivėdavo, ir ant kolonos už jų sublėsavo žvakių liepsnelės. – Išsamus sąrašas visų tituluotų vyrų, kuriems ponia Ros sumokėjo už valstybės išdavystę Amerikos revoliucijos metu. Kai kurios pavardės tiesiog stulbina.
– Pavyzdžiui?
Ji pašnairavo į jį, paskui žvilgsniu nubėgo jo kūnu, įsmeigė akis į jo pėdą ir vėl pažvelgė į veidą. Akimirką jis manė, kad ji neatsakys, bet pastebėjo, kaip iš pasitenkinimo išsiplėtė jos akys. Viduje jis susiraukė. Ji ne šiaip papasakos apie sąrašą, ji jį pakankins.
– Pavyzdžiui, grafienė Daltmut. – Ji nuleido rankas ir nukreipė vėduoklę į valdingąją moterį. – Pasirodo, velionis jos vyras iš prancūzų gavo nemažą sumą už tai, kad atsitrauktų per Saratogos mūšį.
Rafas tyliai švilptelėjo.
– Vadinasi, tos senos paskalos yra tiesa.
Ji atsilošė ir pasitaisė deimantinę apyrankę.
– Turint omenyje, kaip sunkiai toji moteris stengiasi atkurti Daltmutų šeimos garbę, ji nenorės, kad paaiškėtų jo išdavystės įrodymas.
– O to ji išvengs sumokėdama tau už tylą.
– Tokia tikimybė egzistuoja.
Ji perbraukė liežuviu viršutinius dantis, kaip visada darydavo po gerai sužaistos partijos. Jis nužvelgė jos lūpas, ir vidurius susuko karti aistra. Jis panoro priglusti lūpomis prie subtiliai nuraudusio skruosto, sugriebti ausies lezgelį dantimis ir priminti, ką gali jai padaryti, priversti beprotiškai jo geisti. Tuomet galėtų palikti ją taip pat staiga, kaip kad ji paliko jį.
Jis atsitiesė ir taurę šampano padėjo ant šone stovėjusio staliuko. Vėliau dar bus laiko malonesniems dalykams.
– Planas įdomus, bet turi daug trūkumų. Ji ištvėrė didesnes audras. Pagrasinsi jai, ir ji tave sutryps.
Kornelijos akyse plykstelėjo susierzinimas, paskui ji giliai įkvėpė, ir mėlynos akys vėl nurimo.
– Ak, Rafai, mažatiki tu. Neketinu šantažuoti grafienės.
Garsus juokas, atsklidęs iš tolimojo kambario galo, nutildė tylų pokalbių gaudesį, ir visi atsisukę sužiuro į dabartinį Daltmuto grafą, storą našlės sūnų, kuris taip smarkiai atkragino galvą, kad vos neatsitrenkė į už jo ėjusį kampuotasmakrį liokajų. Grafas atsitiesė tik smarkiai pasistengęs ir padedamas liokajaus.
– Aš šantažuosiu jį.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
