Kurtizanės paslaptys. Georgie Lee

Чтение книги онлайн.

Читать онлайн книгу Kurtizanės paslaptys - Georgie Lee страница 3

Kurtizanės paslaptys - Georgie Lee Istorinis meilės romanas

Скачать книгу

mokslus ir neleis Fanei tesėti grasinimo išsiųsti jos brolį į ligų knibždančią Vest Indiją.

      Ji užvertė knygą žinodama, kad jos rankose – ne tik Endriaus ateitis.

      Jos skreite ir viso Rafo turto likimas.

      Burnoje ji pajuto aitrų keršto skonį, paskui pervėrė kaltė. Jos pirštas nubėgo pirmuoju pavardžių stulpeliu ir ji ėmė svarstyti, kuriame puslapyje įrašyta Rafo tėvo pavardė.

      Jis norės atsiimti sąrašą.

      Ji staigiai užvertė knygą ir suraukė nosį, kai nuo lapų pakilo dulkių debesėlis. Lai jis ateina, lai pabando savo sąmoju ir žaidimais išvilioti iš jos sąrašą. Ji paklausys, mataruodama knyga tarytum mėsos gabalu palei šuns nosį. Paskui atitrauks ir žiūrės, kaip jis rangosi iš susierzinimo.

      Būtent to jis ir nusipelnė.

      Rafas pro griūvančią plytų arką pateko į siaurą skersgatvį, kuriame griaudėjo kurtinantys vyrų riksmai. Triukšmas jį kvietė, vedė staigiais posūkiais kaip saldus aromatas, vaiką viliojantis į virtuvę. Pasukęs už paskutinio kampo jis pateko į atvirą kiemelį. Aplink du vyrus būriavosi didelė minia, šūkaujanti ir besišaipanti iš dviejų griozdų, kurie kumščiavosi rato centre. Jie kovojo pusnuogiai, o plačias jų nugaras buvo nusėjusios atviros žaizdos ir tamsios mėlynės. Su kiekvienu smūgiu ant dulkių pasklisdavo prakaito ir kraujo lašai.

      Rafo veide atsirado šypsena, kūnu nuvilnijo minios jaudulys, išsklaidydamas po šio ryto nuotykio Greisčerčo gatvėje užsilikusią įtampą. Didžiąją pastarosios valandos dalį jis vaikštinėjo gatvėmis svarstydamas išeitis, kurių buvo vos kelios. Sąrašą turėjo Kornelija, ir jis niekaip nesugebėtų surinkti tiek pinigų, kad išviliotų iš jos tą knygą. Keliems lupikautojams, įskaitant česnakus mėgstantį poną Smitą, jis buvo skolingas daugiau, nei norėjo prisiminti. Stebėtina, kad tas tarakonas dar neišniro iš šešėlių reikalaudamas grąžinti skolą, kuri neapmokėta jau beveik metus. Rafas su tuo žiurkium net nebūtų turėjęs reikalų, bet reikėjo duoti pinigų mamai, kad ši nemirtų badu, kol jis bus Paryžiuje, ir nupirkti sau ir Kornelijai bilietus į Prancūziją, o kartu ir į pelningiausius lošimo salonus. Išloštais pinigais jis vylėsi atsiskaityti su lupikautoju, bet kaip ir dauguma kitų planų šis nesusiklostė taip, kaip tikėtasi.

      Dabar negrąžinta paskola tapo tik dar viena sunkia skola, svarinančia jam kaklą. Jei pasiseks, vienas ne tokių kilmingų pono Smito klientų ras įdomesnį būdą skolai likviduoti ir išgelbės Rafą nuo to lupikautojo burnos smarvės. Rafas abejojo, ar jam taip pasiseks. Pastaruosius kelis mėnesius sėkmė jo vengė kaip maro.

      Jis patapšnojo kišenę, sušnarėjo ponios Ros laiškas ir svarų sterlingų banknotai, gauti pardavus šaukštus. Gaila, kad negalėjo pasinaudojęs laišku laimėti senų lažybų, užrašytų knygoje Vaito klube džentelmenams, ir įrodyti, kad per gaisrą prieš dvidešimt dvejus metus žuvo tarnaitė, o ne senoji kekšė. Jis dar plačiau išsišiepė pagalvojęs, kaip įeitų į klubą, iškeltų laišką, išvystų, kaip ištįsta keli veidai, ir pasiimtų pinigus. Dar įsivaizdavo grūstį prie Kornelijos durų. Ji, be abejonės, praturtėtų pardavinėdama tiems paveldėtojams baisiuosius įrodymus, o kur tada būtų jis? Tikrai neskaičiuotų pelnyto turto.

      Jei būčiau žinojęs, kad ji šitaip man atsimokės, būčiau palikęs ją pas lordą Perį, kur ir radau. Rafas timptelėjęs ištiesino liemenę, bet savo žodžiais nepatikėjo. Jos tėvas gal ir buvo toks kietaširdis, kad atiduotų dukterį į vulgarias lordo Valtenhamo rankas, bet Rafas ne toks žiaurus, kad paliktų jauną moterį tokiam likimui.

      – Densmorai, – pasigirdo balsas. Lordas Hartlis, žemaūgis vyrukas, kuriam ūgio suteikė tik skrybėlė, prasibrovė pro minią, stabtelėjęs praleido pro šalį skubantį vaikigalį ir prižingsniavo prie Rafo. – Kaip matau, Napoleonas tave išspyrė. Išsigando, kad pavogsi Žozefinos papuošalus?

      – Ne aš pirmas paliesčiau jos grožybes. – Rafas paspaudė ištiestą vikonto ranką ir pajuto, kaip šis patapšnoja jam per nugarą. Minia išleido dar vieną šūksnį ir atsigręžę jie išvydo, kaip mažesnysis kovotojas klupdamas atsitraukia. Jis greitai atgavo pusiausvyrą ir staigiai smogė priešininkui į žandikaulį. – Ne, negalėjau likti Prancūzijoje, juolab viliojamas tokių kultūrinių malonumų.

      – Tuomet kitoje kovoje statyk už Džo Džeimsą. – Hartlis žengė artyn, prisidengė burną ranka ir pritildė balsą tiek, kad dar girdėtųsi tokiame triukšme. – Kalbėjausi su vyru, kuris pažįsta jo trenerį ir tikina, kad tas vyrukas nieku gyvu nepralaimės.

      – Šaltinis tikrai patikimas, – nusišaipė Rafas.

      Hartlis gūžtelėjo pečiais.

      – Patikimesnis už kitus. Nagi, ką pasakysi?

      Jis per daug žinojo apie papirktus kumščiuotojus, kad rizikuotų statydamas pinigus už tokią dvikovą.

      – Ne, ačiū. Man labiau patinka kortų tikrumas, kai vyras, ištraukęs iš bato dviakę, iš karto sulaukia bausmės.

      – Taip, tu visada buvai keistuolis. Vis tiek eime. Palaikysi man draugiją, kol aš rizikuosiu.

      Rafas mostelėjo ranka į du vyrus purvinomis trikampėmis skrybėlėmis, sėdinčius už lažybų stalo.

      – Rodyk kelią.

      Jis įkandin Hartlio apėjo vyrų ratą ir virš nuolat judančios minios galvų pastebėjo kovotojus. Stambesnysis kumščiavo mažesnįjį malonumui žiūrovų, kurių kraujo ištroškę šūksniai darėsi vis garsesni, nekantraujant, kol didesniojo vyro coup de grâce1 išvaduos vargšą priešininką iš kančių.

      – Kas gi nutiko tai dailiai našlelei, su kuria vis matydavau tave Paryžiuje? – pasiteiravo Hartlis.

      Stambesnysis kumščiuotojas trenkė kumščiu į smulkesnio vyro veidą, ir šis suktuku krito ant žemės, sukeldamas kraujo ir dulkių sūkurį.

      – Ištekėjo už grafo de Vano.

      Hartlis kilstelėjo antakius ir negalėdamas patikėti susiraukė.

      – To senojo režimo laikų relikto, kuris vis vaidendavosi madam Bušė kortų vakarėliuose?

      – To paties. – Tam senam diegui patikdavo lošti su Kornelija, apsiblaususios jo akys vis bėgiodavo jos kūnu besistengdamos patraukti jos dėmesį. Kadaise Rafas žavėdavosi, kaip išmoningai ji laikydavo jį atstu, flirtuodama tik tiek, kad paragintų daugiau statyti. Rafas nė už ką nebūtų atspėjęs, kad ji rezgė planą laimėti ne tik grafo žetonus.

      – Na, moteriai tai tikriausiai praktiškesnis būdas užsitikrinti turtą. – Hartlis gūžtelėjo pečiais, veikiau stebėdamasis nei šlykštėdamasis tokia pora. Priešingai nei Rafas.

      – Regis, taip.

      Rafas pakrapštė nuskilusią liemenės sagą ir prisiminė įžūlią Kornelijos šypseną pirmąjį vakarą pas madam Bušė, kai ji atidengusi kortas laimėjo nemenką sumą ir pelnė visos Paryžiaus aukštuomenės dėmesį. Jis išdidžiai stebėjo iš kitapus kambario, kaip ji pakilo nuo stalo ir susikišo banknotus į kišenėlę, įsiūtą korseto priekyje. Ji buvo tokia graži, ta sukta lapė. Su geltona

Скачать книгу


<p>1</p>

Malonės smūgis (pranc.) (čia ir toliau – vert. pastabos).