style="font-size:15px;"> – Buvau su juo visą naktį… – atsiduso Bekė.
– Gal juokauji? – paklausė Džesė ir atsilošė kėdėje.
Bekė papurtė galvą.
Džesę suėmė juokas.
– O Dieve! Betgi tu… Tai… tai neįtikėtina.
Bekė rūsčiai pasižiūrėjo į ją.
– Nesuprantu, ko juokiesi.
– Kur tau suprasti. Bet, mergyt, patikėk manimi, tai išties juokinga.
Jai nesvarbu, todėl taip ir kalba. Ne jai tenka išgyventi šį košmarą.
Pamažu Džesė apsiramino.
– Vadinasi, vienos nakties romano dalyvis nuo šiol dirbs pas mus. Ką darysi?
– Nieko, – ramiai atsakė Bekė.
– Kodėl? Ar tau… nepatiko?
Ji vėl prisiminė kartu praleistą naktį. Jo lūpas, jiems bučiuojantis. Krūtis laižantį liežuvį. Visur siekiančias… rankas.
– Buvo nuostabu.
– Patyrei malonumą?
Bekė paraudo.
– O taip. Ir ne kartą.
Džesė susimąstė.
– Tada gal reikėtų tęsinio? Na, kokio nekalto meilės romano. Pats likimas jį tau siunčia.
Bekė stryktelėjo iš vietos.
– Betgi tai neįmanoma, ir tu tai žinai geriau nei kas kitas. Po to, kas man nutiko su Pensu, apie jokius santykius su bendradarbiu negali būti nė kalbos.
Džesė, užėjusi jai už nugaros, apglėbė pečius.
– Aš viską suprantu. Bet, Beke, tai buvo jau seniai. Tada tu buvai kitokia. Ir jis buvo tavo viršininkas, ne bendradarbis. Be to, negalima leisti, kad jis tau gadintų gyvenimą. Jei leisi, jis jausis nugalėjęs.
Žvilgtelėjusi į sieninį laikrodį Bekė sunkiai atsiduso.
– Pakalbėsime apie tai vėliau, Džese. Dabar einu pasitikti savo lemties.
– Viskas bus gerai, mieloji. Parodyk jiems, ką sugebi.
Markas abejojo, ar šis nereikšmingas pokalbis galėtų būti jam naudingas.
Deivido kabinete, kaip jis manė, jau sėdėjo kelias valandas, ir jiedu kalbėjosi apie viską, išskyrus tai, dėl ko jis čia atvyko. Jis sužinojo, kad šis pliktelėjęs žmogus žaisti golfą labiausiai mėgsta Pietų Karolinoje, kad geria neskiestą burboną, ir netgi tai, kaip jam buvo išrinktas vardas – jo motinai labai patiko Mikelandželo Dovydas.
Tačiau Markas vis dar nieko nežinojo nei apie savo pirmąją užduotį, nei apie tai, kodėl ji laikoma paslaptyje. Kai Deividas jam paskambino, pasakė tik tiek, kad kuria didžiulį naują projektą, iš esmės pakeisiantį agentūros ateitį, ir jam reikalinga jo pagalba.
Pasiūlymas buvo įdomus, bet Deividas užsiminė dar apie kai ką, kas iš tikrųjų jį sudomino.
– Markai, ieškau žmogaus, kuris man padėtų tai įgyvendinti. Išgirdęs apie tave supratau, kad tu ir esi tas žmogus. Man tavęs reikia.
– Iš kur apie mane sužinojai? – paklausė Markas nuogąstaudamas, kad tai gali būti dar vienas patėvio ketinimas jam padėti.
– Markai, tau pavyko laimėti beveik visus reklamos konkursus. Tu esi visuose sąrašuose.
Vadinasi, šis darbas jam siūlomas dėl jo paties nuopelnų, be jokių prakeiktų patėvio tarpininkų. Be to, jei viskas gerai klosis, Deividas jam patikės vadovauti kūrybinei komandai.
Tai buvo galimybė, kurios jis siekė dešimt pastarųjų metų. Tad nekantravo kuo greičiau pradėti.
Tik jam dar rūpėjo išsiaiškinti, kaip su visu tuo susijusi Bekė.
Jis pasidomėjo jos darbu ir maloniai nustebo sužinojęs, kad ji buvo gabi. Per trumpą penkerių metų laikotarpį, dirbdama reklamų kūrėja, ji pelnė net kelis apdovanojimus. Į Las Vegasą ji atvyko atsiimti dar vieno apdovanojimo, šį kartą už žinių socialine tematika skleidimo kampaniją, kurią pati ir organizavo ir kuri sulaukė nemažai pasekėjų.
Vadinasi, ji mokėjo puikiai tvarkytis ir kabinete, ir miegamajame.
Jis nekantriai laukė progos, kada galės visa tai pakartoti!
Prisiminė, kaip žavingai ji atrodė jo kambaryje vien su raudonos spalvos nėriniuota liemenėle ir kelnaitėmis. O dar žavingesnė – visai nuoga…
Deja, pamačiusi jį savo kabinete, ji apstulbo ir, ko gero, išsigando, jam netgi pasirodė, kad ji įsiuto. Jis vylėsi, kad klysta ir kad jos mintys visai kitokios.
Jo spėliones pertraukė švelnus beldimas į duris.
– Užeikite, – pasakė Deividas.
Durys atsidarė ir Bekė tyliai žengė vidun.
Markas nežinojo, kodėl, bet su švarkeliu ir džinsais ji gundė dar labiau, negu vilkėdama vakarine suknele.
Ji trumpai žvilgtelėjo į jį ir sugavusi jo žvilgsnį nuraudo. Jis būtų bet ką atidavęs, jei būtų galėjęs sužinoti, kaip giliai jos kūnu nuvilnijo toji karščio banga.
– Dėkui, kad atėjai, mieloji Beke, – garsiai pasakė Deividas. Nors jam tikriausiai dar nebuvo keturiasdešimties, savo balso intonacijomis jis stengėsi mėgdžioti šauniuosius reklamos verslo vyrukus. – Sėsk, sėsk, sėsk. Mums reikia daug ką aptarti.
Grakščiai žengdama tankiu raudonu kilimu ji priėjo prie didžiulio krėslo ir pabrėžtinai oficialiai atsisėdo šalia Marko.
– Ar patiko Las Vegase, brangute? – paklausė Deividas.
Prisiversdama Bekė nusišypsojo.
– Buvo nuostabu, Deividai. Dėkoju už suteiktą galimybę ten nuvykti.
– Nėra už ką, tu jos nusipelnei. Be to, žinojau, kad esi iš tų moterų, kurios sugeba atsispirti Las Vegaso kerams. Niekada nebūčiau ten siuntęs tavo bendradarbės. Dėl jos būtų kilę didelių rūpesčių.
Bekė nusijuokė, irgi per prievartą.
– Taip, jūs mane gerai pažįstate. Man svarbiausia – mano darbas.
– Na, nenusimink, Beke. Tokią dailią panelę kaip tu anksčiau ar vėliau kas nors pasičiups. Tada tau rūpės tik vaikai, o aš neteksiu puikios organizatorės. Toks gyvenimo dėsnis. Ar ne, Markai?
Markas buvo priblokštas. Nejaugi dar yra šitaip kalbančių žmonių? Darbo metu? Tiesiog stebuklas,
