parūpinsiu judviem tiek bendrų darbų, kad viskas netrukus pasikeis.
Bekė giliai įkvėpė, tarsi norėtų kažką pasakyti, tačiau nespėjo.
– Na, gerai. Gana plepėti. Eikime prie reikalo. Jūs abu esate vieni geriausių kandidatų šiam darbui, – pasakė Deividas. – Ir aš pasiryžęs išspausti iš jūsų viską, ką sugebate. Edenas ieško jiems tinkamos agentūros. Ar žinote apie ką kalbu?
Bekė linktelėjo galvą.
– Jogurtą gaminanti įmonė?
– Pataikei, – patvirtino Deividas. – Ji ruošiasi gaminti naujus, mažai kaloringus jogurtus iš natūralių produktų, skoniu panašius į gaminamus Graikijoje, kuriems nepajėgtų atsispirti jokia aptemptus drabužius dievinanti moteris. Kadangi reklamai jie yra numatę ketvirtį milijardo dolerių, mums tikrai vertėtų juos nustverti.
Bekė net pašoko nuo kėdės.
– Ak, kaip norėčiau bent piršteliu prie jų prisiliesti, – pasakė ji.
– Na, savo dailiais laibais piršteliais galėsi juos visus iščiupinėti. Tu irgi, Markai. Tik… hm… tikiuosi, kad ne abu ir ne tuos pačius vienu metu!
Markas nesmagiai nusijuokė.
– To tikrai nebus, pone.
Bent jau Deividas apie tai tikrai neturėtų sužinoti.
– Puiku. Toji įmonė, kiek girdėjau, savo pinigų nenori patikėti jokiems žinomiems vardams. Nori jaunų ir energingų… o tokių tarp dabartinių mūsų vadovų – nėra. Vadinasi, judviem siūloma galimybė, kuri pasitaiko tik kartą per visą gyvenimą.
Deividas pašoko ant kojų ir ėmė žingsniuoti po kabinetą.
– Štai ką padarysime. Agentūrą skelsime pusiau į dvi komandas. Vienai vadovausi tu, Beke. Už kitą bus atsakingas Markas. Tas, kuris pateiks ir sugebės parduoti klientui geriausią pasiūlymą, bus apdovanotas penkiasdešimties tūkstančių dolerių premija – ir taps jauniausiu per visą agentūros gyvavimą kūrybinės komandos vadovu.
Markas prisimerkė stengdamasis suvokti tokio netikėto posūkio jo gyvenime reikšmę. Apie konkursą Deividas jam nebuvo užsiminęs.
– Norite, kad varžyčiausi dėl direktoriaus posto? – paklausė Bekė piktai sužybčiojusi akimis. – Kiek pamenu, jis man buvo pažadėtas po to, kai grįšiu iš Pasaulinio reklamos verslo kongreso!
– Taip ir yra, – atsakė Deividas. – Tau tereikia laimėti tos įmonės pinigus.
Markas matė, kaip Bekė stryktelėjo nuo kėdės. Nebuvo jokios abejonės, jog ji buvo pasirengusi jį užmušti.
– Aš juos laimėsiu, – iškošė ji pro dantis. Tada atsisuko į Marką. – Nedrįsk net pagalvoti, kad jie galėtų atitekti tau!
Tai pasakiusi ji išėjo iš kabineto, stengdamasi valdytis ir neparodyti, kad yra įsiutusi. Dėkui Dievui, seksualias moteris jis paprastai nesunkiai įveikdavo jų pačių ginklais, be to, jokiu būdu neketino atsisakyti tokio pasiūlymo.
Atsigręžęs į Deividą jis tarė:
– Regis, šis konkursas bus karštas.
– Tikiuosi, kad laimėsi, – tarė Deividas. – Nenuvilk manęs.
– Nenuvilsiu.
Bekė taip stipriai trinktelėjo savo kabineto durimis, kad net sienos sudrebėjo.
– Oho, kas gi tave taip supykdė?
– Deividas, – tėškė Bekė.
– Oje, tai negerai! – sukikeno Džesė.
Bekė piktai pašnairavo į ją.
– Tai visai nejuokinga, – pasakė ji. – Tas kvailas pagyrūnas ir vėl atsisakė skirti man aukštesnes pareigas.
– Tas, kurias tau pažadėjo, kai grįši iš Las Vegaso?
– Tas pačias, – atsiduso Bekė ir ėmė žingsniuoti po kabinetą stipriai belsdama kulniukais į betono grindis.
Džesė stvėrė jai už švarkelio rankovės.
– Liaukis, geriau papasakok, kas iš tikrųjų nutiko. Bet ne čia. Šis pokalbis vertas karštų vaisių, užpiltų grietininiais ledais su sirupu.
– Juk tau nereikės vienai plėšytis! Turėsi visą komandą, – įtikinėjo Džesė prieš nurydama dar vieną karštų vaisių kąsnį.
– Net nežinau, kokie žmonės bus mano komandoje, – sielvartavo Bekė ir pakėlusi šaukštelį žiūrėjo, kaip tirpstantys ledai laša atgal į vaisių taurę. – Bet kuris iš jų gali mane įklampinti.
– Ar Deividas išdėstė kokias nors taisykles, kurių reikėtų laikytis perskiriant mūsų skyrių į dvi dalis?
Bekė papurtė galvą.
– Tada mes galime jam pateikti savo pageidavimus, – pasakė Džesė traukdama rašiklį ir popieriaus lapą iš savo žalio aksomo rankinės. – Puiku. Atsakyk daug negalvodama. Ką norėtum matyti savo komandoje?
– Tave, – lėtai tarė Džesė.
– Na, taip, be jokios abejonės. Ką dar?
Bekė nutilo ir pro langą pažvelgė į judrią gatvę. Dvi merginos, įsikibusios viena kitai į parankę, ėjo čiauškėdamos ir linksmai juokėsi. Staiga kažkoks vyrukas, norėdamas prasmukti tarp jų, grubiai praskyrė jų rankas. Jos nesipriešino, tačiau jam nueinant abi sutartinai iškėlė didžiuosius rankų pirštus.
– Žinau, ko mums reikia, – pasakė ji staiga apimta netikėto jaudulio. – Džese, mums reikia sutelkti moteriškas pajėgas. Tegu tai būna kova tarp skirtingų lyčių.
– Palūkėk – ką turi galvoje?
– Deividas mano, kad moterys, skirtingai negu vyrai, stokoja kūrybiškumo. Įrodykime, kad jis klysta. Suburkime visas skyriaus moteris, o Markas tegul pasiima vyrus.
– Betgi mūsų skyriuje vyrų daugiau negu moterų. Tai nebus lygi kova, – suabejojo Džesė.
– Esmė ne skaičius, – tarė Bekė. – Juolab kad ši produkcija kuriama turint galvoje mūsų amžiaus moteris.
Džesė padėjo šaukštelį į lėkštutę.
– Brangioji, tu tikras genijus.
– Galbūt, – atsakė Bekė. – Ar nematei, kiek apdovanojimų guli mano lentynoje?
– Mačiau, – prunkštelėjo Džesė. – Manai, daugiau negu Marko?
– Hmm, to nežinau, – atsakė Bekė, kažkodėl prisiminusi nepadorią
