piestu, vidurius nutvilkė karštis. Staiga prisiminusi, kad po rankšluosčiu yra visiškai nuoga, ji nusuko nuo jo akis ir ėmė dairytis drabužių. Juos pasiimti ji galėjo tik praėjusi pro jį. Jai teks nulipti nuo lovos, vadinasi, jis atsidurs vos per kelis centimetrus nuo jos. Vien nuo tokios minties ji ėmė nervintis, jos akis aptraukė migla.
Ji perbraukė ranka sau per veidą tarsi norėdama nuginti svaigulį keliančias mintis.
– Buvau duše, kai į galvą šovė gera mintis. – Jos balsas drebėjo ir ji atsikrenkštė, kad atsipalaiduotų.
Jis pakreipė galvą lyg norėdamas patvirtinti, jog suprato, nors iš tikrųjų buvo suglumęs.
Ji atsiduso.
– Rašiau paraišką dėl lėšų ir man kilo įkvepianti idėja. Kad jos nepamirščiau, nutariau ją užsirašyti.
– Suprantama, – pasakė jis ir suglumęs palingavo galva.
Dieve mano, jis daro viską, kad ją suerzintų.
– Kai ką sugalvojau, jeigu jūs nieko prieš? – Ji atsitiesė ir kilstelėjo smakrą. – Šiuo metu neturiu jokio noro kalbėtis. Gal galėtume viską aptarti ryt iš ryto?
Konoras susiraukė, stengdamasis nežiūrėti į jos pirštus, nervingai gniaužiančius rankšluostį.
– O kur man miegoti? Čia tik viena lova, ir joje gulite jūs.
– Dar yra sofa.
Pamačiusi jo veido išraišką, ji vos nesusijuokė.
– Kelionėje praleidau tris mėnesius. Jau seniai svajoju pagaliau išsimiegoti savo lovoje.
– Jei būčiau žinojusi, kad atvyksite, būtume ką nors sugalvoję, – atkirto ji.
– Sakote, būtume sugalvoję? – Jis įdėmiai nužvelgė jos kūno, vos pridengto rankšluosčiu, iškilumus.
Ją ir vėl supurtė vidinis virpulys. Suerzinta jo žvilgsnio, ji stipriau susisupo į rankšluostį. Stovėti pusiau nuogai priešais nepažįstamą vyrą buvo nesmagu. Konoras Prestonas ją trikdė.
– Juk suprantate, ką norėjau pasakyti, – tarė ji, o kadangi nervinosi, jos balsas ir vėl tapo atšiaurus. Pastarąsias savaites kankinusi įtampa veikė jai nervus. Stengdamasi nusiraminti ji įkvėpė ir suskaičiavo iki trijų. – Siūlau ramiai išsimiegoti ir apie viską pakalbėti ryte. Kažin, ar jums patiktų gultis į šlapią, apelsinų sultimis permirkusią lovą. – Ji pasistengė kuo maloniau jam nusišypsoti.
Akimirką jis tyrė ją akimis.
– Gerai, – lėtai tarė jis, tada pasitrynė nuvargusias akis. – Visą dieną praleidau kelionėje ir dabar kalbėtis apie tai nebeturiu jėgų. Vieną naktį permiegosiu ant sofos. O ryte mudu viską aptarsime.
Jis greitai apsisuko ir išėjęs iš kambario trinktelėjo durimis, o ji liko viena – drebanti ir suglumusi.
Kitą rytą Džosė atsibudo vėlai.
Nepavykus atgaivinti kompiuterio, ji susiėmė į rankas ir iš atminties sukūrusi naują paraišką užmigo neramiu miegu. Jos nervai po susitikimo su Konoru buvo įtempti, ji dažnai krūpčiojo, nes sena sofa dejavo ir girgždėjo. Jai pavyko užsnūsti prieš pat aušrą, jau čiulbant paukščiams, kai įaudrintą kūną pagaliau įveikė nuovargis.
Ji gulėjo atsimerkusi ir žiūrėjo į lubas, keikdama nelemtą savo likimą. Jai nesisekė, tai tęsėsi jau kelias savaites ir nebuvo matyti jokių prošvaisčių, bent jau artimiausiu metu. Ji vylėsi, kad jos kompiuteris išdžius ir vėl ims veikti, tad nereikės sugaišti dar savaitės mėginant atkurti visą dokumentą. Jei ne – ką gi, teks susirasti taisyklą ir viltis, kad jis dar pataisomas. Baisi gaišatis. Ji šiuo metu jai ypač neparanki. Taip pat ir jos verslui.
Dabar iškilo dar viena problema. Abigailės brolis tikrai nenudžiugo aptikęs, kad jo name kažkas apsigyveno, – ir jį galima suprasti; jeigu ji grįžusi namo rastų savo lovą užimtą, irgi neapsidžiaugtų. O Abigailė žinojo, kad beprotiškas darbo krūvis jai gresia visišku išsekimu.
Jeigu ji, praradusi savitvardą, nebūtų pratrūkusi visų akivaizdoje, Abė gal ir nebūtų rimtai žiūrėjusi į šį reikalą. Ji pasielgė kaip visiška nevykėlė.
Nėra ko stebėtis, kad jos verslo partnerė primygtinai pareikalavo pagyventi čia bent porą savaičių – tam, kad, jos žodžiais tariant, visi turėtų laiko aprimti ir viską apsvarstyti, – ir ji neprieštaravo, nenorėdama kelti įtampos jųdviejų santykiuose. Pagyventi čia dvi savaites atrodė nebloga išeitis, tačiau Konoro pasirodymas viską sutrukdė. Ji tikrai neturi jokio noro ieškotis kokio pigaus viešbučio, juolab per patį sezono įkarštį. Be to, šis namas priklauso tiek Abei, tiek Konorui, o ji, beje, atvyko pirma.
Radusi naują pateisinimą, ji ryžtingai nubloškė šalin antklodę ir išsliuogusi iš lovos nuleido kojas ant švelnaus persiško kilimo, akimirką pasimėgavo maloniu pojūčiu ir tik tada nuėjo pasiimti drabužių iš senovinės spintos. Pačiupusi džinsus ir paprastus dukslius marškinėlius, užsivilko juos, tada nutraukė nuo didžiulės variu kaustytos lovos paklodes, ketindama jas išskalbti.
Ši vieta ją, atvykusią prieš kelias dienas, iškart pakerėjo savo grožiu. Tai nebuvo kokie nors nugyventi, nežinia kur esantys svečių namai, kokių tikėjosi. Tai buvo originalus gyvenamasis namas vos už dvidešimties minučių kelio nuo Provanso Ekso.
Name buvo didžiulė virtuvė su senovine malkomis kūrenama virykle ir jaukiu kampeliu po laiptais, kur buvo galima pavalgyti įsitaisius ant odinių sofų. Čia skaniai kvepėjo vaistažolėmis ir sudegusių malkų dūmais, sklaidomais saulės šviesos. Nebuvo justi jokių bjaurių dezinfekavimo priemonių kvapų, kuriais, vos tik įžengus jos motinai, prakvipdavo poilsinės, nuomojamos be galo ilgoms šeimos atostogoms. Antrajame aukšte buvo erdvus vonios kambarys su didžiule vonia, pastatyta ant žvėries letenas imituojančių kojų, ir atskira dušo kabina; dar čia stovėjo dailus senovinis tualetinis staliukas. Deja, iš trijų miegamųjų baldais apstatytas buvo tik vienas – jame ji ir miegojo. Kiti labiau panėšėjo į sandėlius, užgriozdotus keistų formų įrenginiais ir didžiulėmis dėžėmis su nežinia kokiais daiktais.
Taigi, lova buvo tik viena.
Ji būtinai turi pasikalbėti su Abigailės broliu ir išsiaiškinti jo planus. Tada, jei paaiškėtų, kad jis ketina čia likti, reikėtų švelniai pabandyti jį perkalbėti. Bet nebūtinai švelniai, jei prireiks, galėtų ir kitaip. Ji tikrai neatsakinės į jokius klausimus, neleis, kad kas nors suardytų trapią jos rimtį. Ji bus čia tiek, kiek reikės, kad Abė patikėtų, jog ji yra pailsėjusi ir pasirengusi grįžti į darbą, o vėliau imtis ir verslo reikalų.
Įtemptai derėtis ji buvo įpratusi; palyginti su jos darbu, šias derybas ji turėtų nesunkiai laimėti.
Žvilgtelėjusi į savo atvaizdą veidrodyje, ji pasibaisėjo. Paprastai tvarkingi šviesūs jos plaukai buvo išsitaršę, o kadangi užmigo jų neišdžiovinusi – dar ir netvarkingai sulipę sruogomis, po akimis matėsi tamsūs ratilai.
Iššukavusi plaukus šepečiu, ji susuko juos ant pakaušio į standų mazgą, o kad atsigaivintų, veidą apsišlakstė šaltu vandeniu, prileidusi jo į balto porceliano praustuvą
