jį griežtu žvilgsniu.
– Kiek žinau, Abė į šį namą turi tokią pat teisę kaip ir jūs. Aš dabar atostogauju – noriu taikos ir ramybės. Ir nesu kalta dėl to, kad judu nesugebate susitarti.
Šypsena pranyko nuo jo veido.
– Vadinasi, tikitės, kad išvyksiu aš?
Ji ir vėl pajuto gailestį. Nekreipk į jį dėmesio, Džose. Nenusileisk.
– Taip. – Laukdama jo atsakymo, dabar ji ėmė tyliai barbenti į stalą.
– Kodėl turėčiau? – Jo veidas buvo abejingas.
– Todėl, kad aš čionai atvykau pirma.
Jis skardžiai nusikvatojo.
– Ginate savo teisę į mano namą?
– Tai gana svarus argumentas derantis.
Jis kurį laiką žiūrėjo į ją, kažką svarstydamas, todėl ji dar labiau išsitiesė ir atsisėdo patogiau, lyg pasirengusi naujam puolimui.
– Ar mokate gaminti valgį?
Po velnių, kodėl jis to klausia?
– Ne, bet pašildyti produktus mikrobangų krosnelėje ir užpilti kruopas pienu moku, bet jums tikriausiai reikia ne to.
Konoras kilstelėjo antakius aukštyn.
– Ne to.
– Tokiu atveju, ne, gaminti valgio aš nemoku.
Konoras klausiamai pasižiūrėjo į ją ir ji, neatlaikiusi įdėmaus jo žvilgsnio, nuraudo.
Stengdamasi nekreipti dėmesio į nemaloniai trikdantį vidinį karštį, ji gūžtelėjo pečiais.
– Dirbu atsakingą darbą. Grįžusi namo tikrai neturiu ūpo nei virti, nei kepti.
– Iš tikrųjų? O man tai patinka, veikia raminamai.
Jis įdėmiai žiūrėjo jai į veidą ir jai vėl ėmė kaisti skruostai.
– O ką jūs darote, kad nusiramintumėte?
Jis žvelgė į ją priekaištingai ir to net neslėpė. Ji pasimuistė kėdėje, žiūrėjo kažkur į šalį. Kodėl jis ją trikdo? Ji nedaro nieko tokio, dėl ko reikėtų gėdytis.
– Kartais einu į sporto salę. – Ji įtemptai mąstė, kuo dar galėtų jį nustebinti, bet nieko doro nesugalvojo.
Konoras lėtai palingavo galva, akivaizdžiai nepritardamas, bet kai pasilenkė prie jos, jo žvilgsnis buvo šiltas. Tai pamačius, oda ant jos sprando pašiurpo, o jo žvilgsniui nuslydus į jos lūpas, jos krūtinėje pašėlusiai ėmė daužytis širdis.
– Manau, kad mes ką nors sugalvosime.
Jis tai pasakė tyliai, bet jo užuominos dviprasmiškumas nepraslydo jai pro ausis. Jis staiga atsistojo, atstūmė kėdę nuo stalo ir čiupęs lėkštes apsisuko aplink, ketindamas nunešti jas į kriauklę. Bet staiga stabtelėjo, pasižiūrėjo į virtuvinės spintelės stalviršį ir atsisuko atgal. Jo veidas buvo ryžtingas, tarsi metantis iššūkį.
– Galėtumėte mane apkirpti.
Džosė iš nuostabos sumirksėjo, staiga ji pajuto geismą ir pasijuto nejaukiai. Kodėl jis ją šitaip veikia? Pernelyg didelis pasitikėjimas savo jėgomis ir įkyrus šaipymasis ją erzino, bet tuo pačiu svaigino ir drumstė protą.
– Norėtumėte, kad jus apkirpčiau? Ar aš teisingai supratau?
– Taip.
Ji sumišusi šyptelėjo.
– Kodėl neinate pas kirpėją?
– Tai būtų pinigų švaistymas. Be to, kol nuvažiuočiau į Eksą ir apsikirpčiau, sugaiščiau visą rytą. Man nepatinka, kai plaukai krinta ant akių – galėtumėte visur patrumpinti per kokius du pirštus. Kad nebūtų gėda pasirodyti žmonėms.
Ji atgniaužė rankas ir, sudėjusi jas delnais į vidų, suspaudė tarp kelių.
– Jei apkirpsiu, ar leisite man čia likti?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Priklausys nuo rezultato.
Ji prunkštelėjo.
– O jei man nepavyks?
– Tikiuosi, kad to neatsitiks. Nagi, Džose, tam juk nereikia didelių mokslų. Pagrindinius principus žinai, ar ne? Savo pirštais niekaip negaliu suimti tų miniatiūrinių nagų žirklučių, o, išskyrus virtuvinius peilius ir sodo žirkles, kitų aštrių daiktų šiuose namuose nėra.
– Gali prireikti ir jų. Jūsų plaukai atrodo taip, tarsi būtumėte juos išsiplovęs mašinų alyva.
Jo lūpose ir vėl pasirodė nuostabiai žavi šypsena, ir Džosei sumaudė pilvo apačią.
– Na, taip, atogrąžų miškuose sunku rasti veikiantį dušą.
Jis savo tvirtais ilgais pirštais nubraukė nuo akių plaukus, jos skreite sudėtos rankos nervingai virptelėjo. Kažin, kaip jaustųsi, jei prisiglaustų prie tvirto ir raumeningo jo kūno? Į jos tarpkojį netikėtai plūstelėjo šiluma ir ji, kad mažiau veržtų, pasimuistė kėdėje.
Jos širdis ėmė pašėlusiai plakti ir, norėdama sumažinti įtampą, ji atsikrenkštė, nusukusi nuo jo akis ėmė tyrinėti virtuvines spinteles, stalčius, duris į vidinį kiemą – bet ką, kad tik nereikėtų žiūrėti į žavią jo figūrą. Prieš stojantis, jai teko atstumti kėdę, ir ši bjauriai sugirgždėjo. Po perkūnais, kodėl jos kūnas pasidarė toks nepaklusnus?
– Na, tai kur tos žirklutės?
Žvilgtelėjusi į jį, ji pastebėjo, kad jis pergalingai šypsosi, ir tai jai nepatiko. Kaip jam pavyko įtraukti ją į visą šį reikalą? Antra vertus, kas gi čia tokio? Jei tai padės juo atsikratyti, tebūnie. Ji ne iš tų, kurios pabūgsta iššūkių. Bet ir plaukų niekam nėra kirpusi. Jai nerūpi, jei jis atrodys kaip vaikas, kurį kažkas apkirpo miegantį. Gal jai net nereikėtų stengtis ir šitaip atsimokėti už arogantišką jo laikyseną.
Nors tokia mintis viliojo, ji žinojo, kad to padaryti neišdrįs. Nebuvo piktavalė, be to, norėjo juo atsikratyti.
– Jos viduriniame stalčiuje, – tarė jis ir galvos mostu parodė į didžiulį bufetą virtuvės gilumoje.
– Puiku. Pats ir paimkite, o aš einu rankšluosčio.
Jis pašaipiai nužvelgė ją klausiamu žvilgsniu ir jo akys šelmiškai blykstelėjo.
– Dėl tokio nieko suksite mane į rankšluostį?
Iš jo veido buvo matyti, kad jam ši mintis netgi patiko ir jai iš nuostabos keistai suspaudė vidurius.
