žygio batai, atsainiai nuspirti koridoriuje.
Jūsų didelė koja, pone Prestonai.
Jo veido ryte ji jau beveik neprisiminė, tarsi būtų jį susapnavusi.
Deja, tai nebuvo sapnas.
Jis stovėjo prie viryklės nugara į ją, bet jai tyliai įsėlinus į virtuvę iškart atsisuko. Jųdviejų akims susitikus, jos vidurius nutvilkė karštis.
– Labas rytas. Ar mano lova patogi?
Žemas jo balso dudenimas buvo jau draugiškesnis nei vakar vakare. O jis pats – taip, jis buvo toks pat įspūdingas, kokį jį prisiminė. Jos nugara kažkodėl pašiurpo.
Įsivaizduok, kad tai tik derybos dėl verslo, Džose. Nedrįsk juo susižavėti. Esi stipri, išmintinga moteris. Valdykis.
– Taip, dėkui, – linksmai atsakė ji. Ji nepuls atsiprašinėti už tai, kad praėjusį vakarą nenusileido. Lai jis nemano, kad ją lengva stumdyti kur panorėjus ar išvesti iš pusiausvyros.
Jis atsainiai mostelėjo ranka į laisvą kėdę prie stalo.
– Sėskitės. Paruošiau jums pusryčius, valgydami galėsime pasišnekėti.
Nors įsakmus jo tonas ją suerzino, ji stengėsi nekreipti į tai dėmesio ir, atsisėdusi priešais jį tiesia nugara, alkūnėmis užsikvempė ant stalo, buvo pasiryžusi ginti savo pozicijas. Šiame mūšyje ji privalėjo būti budri.
Jo išvaizda buvo įspūdinga. Stambus, iš prigimties stiprus ir tvirtai sudėtas jo kūnas iš tikrųjų atrodė galingai, bet ne bjauriai išsipūtęs kaip boksininko ar kultūristo.
Ji niekados nesijuto žemaūgė. Jos metro aštuoniasdešimt trijų centimetrų ūgis leisdavo jai jaustis viršesnei už kitus, tačiau šio vyro akivaizdoje to pranašumo jausmo nebeliko.
Akimirką jis liovėsi plakęs kiaušinius ir perbraukė pirštais savo styrančius plaukus, kad šie nekristų ant akių. Šis paprastas judesys ją kažkodėl sužavėjo. Kas, po velnių, su ja vyksta? Tikriausiai, neišsimiegojo. Ji pakišo virpančias rankas po stalu ir sunėrusi pirštus susidėjo jas į skreitą.
Tarsi pro miglą matė, kaip jis pila kavą į didelius molinius puodelius, krauna į lėkštes kiaušinienę su kumpiu. Padėjęs juos ant stalo, jis atsisėdo priešais ją ir net nežvilgtelėjęs į ją ėmė kimšti maistą į burną.
Ištuštinęs lėkštę per dvi minutes, jis atsilošė kėdėje ir kantriai laukė, kol ji baigs valgyti. Džozė visu kūnu juto svilinantį jo žvilgsnį, tačiau prisivertė žiūrėti į savo lėkštę, o rankas stengėsi laikyti taip, kad šios, dedant šakute kiaušinienę į burną, nedrebėtų.
Pagaliau ji, nustūmusi lėkštę į šalį, paėmė savo kavos puodelį ir pakėlė į Prestoną akis. Jis vis dar žiūrėjo į ją. Jo žvilgsnis buvo skvarbus, ji juto, kaip ima braškėti visos jos gynybinės užtvaros. Buvo aišku, kad jos draugija jam nėra maloni, kaip ir jai jo.
Jos širdis kelis kartus smarkiai sudunksėjo, bet savo žvilgsnio nuo jo akių ji neatitraukė.
Šitaip, skvarbiai žiūrėdamas į priešininką, jis tikriausiai ir laimi savo mūšius, – pagalvojo Džosė. Jis tiesiog laukė, kol ji palūš ir atsistojusi nueis šalin. Su tokia strategija ji jau buvo susidūrusi darbe. Kadangi jai buvo patikėtos atsakingos pareigos, ji neretai sulaukdavo pasipriešinimo ir puikiai žinojo, kaip jį atremti, todėl ir žiūrėjo įrėmusi į jį akis, nė neketindama jų nuleisti.
Jo melsvos akys, apvestos tamsiai pilku žiedu, buvo įstabios, jų skvarbus žvilgsnis be galo trikdė.
Tik ne šiandien, moterie.
Praėjo vos ne amžinybė, kol Konoras pagaliau pastatė savo puodelį ant stalo, šį kartą šypsodamasis. Jo veidas nusišypsojus iškart nušvito: akys suspindo šiluma, kampuoti veido bruožai sušvelnėjo, o jis pats tarsi atjaunėjo, pralinksmėjo ir pasidarė šiltesnis. Tapo meilus ir malonus žmogus.
Staiga ją nutvilkė geismas, ji suvirpėjo visu kūnu ir karšta kava apsipylė sau kelius.
Po perkūnais.
Sukandusi dantis Džosė kentė deginantį skausmą, kol skystis susigėrė į džinsus, ir vylėsi, kad Konoras nieko nepastebėjo.
Nors ir šypsodamasis, jis suraukė kaktą.
– Na, kaip? Tikriausiai labai skauda.
– Viskas gerai, – sumurmėjo ji ir atsargiai, kad nenutiktų dar ko nors blogo, pastatė puodelį ant stalo.
Pasinaudojęs jos sumišimu, jis staiga puolė.
– Na, Džose, kada išvyksi?
Jo balsas buvo ramus, tarsi būtų mandagiai su ja šnekučiavęsis, bet ryžtingas. Taip, jis tikras asas, ir tai reikėjo pripažinti.
Ji truputį atsilošė, ramiai nužvelgė jį prieš atsakydama ir su pasitenkinimu pastebėjo, kad jis, patogiau įsitaisęs kėdėje, ėmė žiūrėti į kažkokį tašką žemiau jos kaklo.
– Po savaitės, gal po dviejų. Abigailė pati pasiūlė man čia apsistoti ir aš maloniai priėmiau jos pasiūlymą. – Ji nužvelgė jį rūsčiu žvilgsniu, nusprendė nepasiduoti. – Trejus metus neturėjau atostogų ir ji nutarė, kad man bus naudinga pailsėti.
Ji šiek tiek pagražino, visos tiesos jam vis tiek nebūtų sakiusi. Buvo per daug išdidi. Be to, tai buvo ne jo reikalas.
Jis pasitrynė kumščiais akis, matyt, po kelionės vis dar jautėsi pavargęs, be to, jam teko miegoti ant aukštaūgiui nepritaikytos sofos.
Tiesą sakant, jai jo pagailo.
– Aš suprantu – ši vieta priklauso jums ir jūs tikriausiai norėtumėte ramiai čia pailsėti, betgi jūs negalite manęs paprasčiausiai išspirti. – Ji smeigė į jį pirštu. – Šis namas priklauso tiek Abigailei, tiek jums, tačiau jūsų atvykimas buvo netikėtas. Kodėl apie tai jos neįspėjote?
Jis užsikvempė ant stalo ir ji buvo priversta atsilošti, jam staiga atsiradus pernelyg arti.
– Aš niekam apie save nieko nepranešinėju, juolab savo sesutei, velniai ją griebtų! – Jis garsiai pabarbeno pirštais į stalą. – Ji žino, kur aš apsistoju, kai nekeliauju, ir paprastai nekiša čia savo nosies, ir aš apskirtai nesuprantu, kodėl turėčiau taikstytis su jos įnoriais globoti visokius beglobius ir pašlemėkus.
Jis tai pasakė tvirtu ir griežtu balsu, buvo ramus ir, be jokios abejonės, įsitikinęs savo teisumu, bet ji nė kiek neišsigando.
– Nesu nei beglobė, nei pašlemėkė, ir niekur iš čia neisiu. – Ji sukryžiavo rankas ant krūtinės ir stipriai prikando lūpą. Jo žvilgsnis nuslydo į jos lūpas ir ji nesąmoningai pasimuistė kėdėje. Kraujas ėmė mušti jai į galvą, o kai jis vėl pasižiūrėjo jai į akis, jo akių lėliukės buvo išsiplėtusios ir tamsios, palyginti su rainele.
Ji paleido lūpą ir apsilaižė, perbraukdama per ją liežuviu. Kodėl ji šitai daro? Ji privalo argumentuotai
