jam tikrai reikėtų atsikratyti nevilties – gal už vairo, reikėtų nulėkti… kur nors.
Įžengęs į giraitę Eliotas suvirpėjo – atpažino vietą. Žemė atrodė derlingesnė nei praėjusį kartą, kai čia lankėsi. Ši vieta jam puikiai pažįstama. Namai. Tiesą sakant, čia buvo jo namai, kai dar vargšas vaikas gyveno su girtuokliu tėvu. Prie Kolumbijos esantis mažas Pietų Karolinos miestelis, skirtas ūkininkavimui, buvo vadinamas Dievo žeme.
Eliotas jį laikė pragaro kampeliu.
Tačiau šiandien pragare švietė saulė.
Jis išėjo į laukymę, žengė pažįstamu dulkėtu keliu, prie kurio stovėjo vieno aukšto namelis, o viduryje lauko kerojo storas, mažiausiai šimto metų ąžuolas. Po medžiu Eliotas žaidė būdamas vaikas ir troško amžinai po juo tūnoti, nes menkas prieglobstis pragare buvo saugesnis nei jo namai.
Čia jis slapstėsi su Liuse Ana Džoine, kai lankėsi jos tetos ūkyje. Jie abu džiaugėsi šiuo prieglobsčiu – nors čion ištrūkdavo tik kelioms valandėlėms. Kodėl bičiuliai jį atitempė į šitą prisiminimų alėją?
Subraškėjo šakos ir vėjo atneštas traškėjimo garsas patraukė Elioto dėmesį. Ant storos šakos švytavo sūpuoklės, kuriose įsitaisiusi ir į juos atsukusi nugarą suposi moteris. Jis sustojo kaip įbestas. Staiga suprato, kodėl jį čia atvežė. Jo draugai vienuolika mėnesių rengė akistatą, nes ir jis, ir Liusė Ana buvo per daug užsispyrę, kad žengtų pirmą žingsnį.
Ar ji žinojo, kad jis atvažiuos? Eliotas sunkiai nurijo seiles, jam toptelėjo, kad galbūt ji norėjo čia su juo susitikti. Kad Liusės sprendimas išmesti jį iš savo gyvenimo pasikeitė. Jeigu taip, tai kodėl jie nevažiavo tiesiai į namus?
Eliotas nebuvo įsitikinęs, kad praeitį galima lengvai pamiršti, bet jam suspaudė vidurius nuo minties, kad vėl su ja kalbėsis.
Ryte rijo ją akimis – lyg išdžiūvusi žemė lietų. Negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo lieknos moters nugaros, šviesiai rudų plaukų, plevenančių ant jos pečių. Po šimts, tie vienuolika mėnesių be jos buvo labai ilgi. Jo gyvenimo draugė paspruko po vienos nerūpestingos, nepakartojamos nakties, kuri amžiams sugriovė jų draugystę.
Jis davė jai laiko ir iki pat šiol nieko apie ją negirdėjo. Per vieną dieną žmogus, kuriuo labiausiai pasitikėjo, išbraukė jį iš savo gyvenimo. Nieko kito taip arti jis nebuvo prisileidęs – net draugų iš karo reformos mokyklos. Jiedu su Liuse Ana turėjo savo istoriją, juodu siejo ryšys, stipresnis už tą, kuris jungia paprastus draugus.
O gal jam taip tik atrodė.
Lyg magneto traukiamas Eliotas artinosi prie sūpynių, prie moters. Jo rankos tebebuvo surakintos, jis ėjo tyliai, ryte rydamas ją žvilgsniu. Atviras Liusės kaklas jam priminė jazminų – jos – kvapą. Nuo vieno peties nuslydusi suknutė grąžino į tuos metus, kai ji vilkėdavo dėvėtus drabužius, gautus iš kaimynų.
Virvės sutrūkčiojo, kai ji pirštų galiukais palietė žemę. Vėjo gūsis pasuko sūpuokles ir ji atsigręžė į jį.
Eliotas akimoju sustojo.
Taip, čia buvo Liusė Ana, bet ne viena. Ji įsmeigė į jį didžiules išplėstas, išsigandusias akis. Akivaizdu, kad ir ji nieko nežinojo. Eliotas nespėjo suvokti savo nusivylimo dėl to, kad ji šito neplanavo, kai jo akys įsmigo į didžiausią nuostabą sukėlusį objektą.
Liusė Ana glaudė į mėlyną languotą antklodę susuptą kūdikį, kurį maitino krūtimi.
Prie krūtinės Liusė spaudė kūdikį ir nustėrusi spoksojo į Eliotą Starką, savo vaikystės draugą, buvusį viršininką. Ir mylimąjį.
Ji spigino į savo vaiko tėvą.
Milijoną kartų bandė įsivaizduoti akimirką, kai jam pasakys apie jo sūnų, bet niekada nemanė, kad bus šitaip – kad jis išnirs tarsi iš niekur. Su antrankiais? Akivaizdu, kad neketino su ja pasimatyti. Ji žaidė su likimu ir ilgai nepranešė Eliotui, o paskui jis staiga pradingo ir ji negalėjo jo rasti.
Dabar nebėra reikalo jo vengti.
Ji troško pulti prie Elioto ir patikėti draugyste, kuri juos siejo, draugyste, kuri užsimezgė čia, giriomis apaugusioje Kolumbijos kaimynystėje, Pietų Karolinoje. Bet tuo pat metu ji matė dėbsančius du jo draugužius ir antrankius ant Elioto riešų ir šis vaizdas jai pasakė viską, ką reikėjo. Eliotas nepraregėjo ir neskubėjo atsiprašyti, kad elgėsi kaip didžiausias šunsnukis. Jį čia atitempė per prievartą.
Kad jį kur velnias. Ji irgi turi savigarbos.
Tik mažylis jos glėbyje sulaikė, kad nepultų bėgti į tetos namelį ant kalvos. Liusė Ana atitraukė Elį nuo krūties ir pasitaisė savo drabužius. Priglaudusi mažylį prie peties patapšnojo per nugarytę, darė tai neatplėšdama akių nuo Elioto, bandė įvertinti jo nuotaiką.
Jis prisimerkė ir ji aiškiai suprato, kad ilgiau atidėlioti paaiškinimo negalima. Reikia jam kuo greičiau pasakyti apie Elį. Bandė pirmomis nėštumo dienomis, tačiau pabūgo. Paskui supyko, kai jis paskubomis susižadėjo su gražuole Gijana, ir jai atrodė teisingiau kurį laiką laikytis atokiai. Nenorėjo būti prakeikto šunsnukio nutrūkusių sužadėtuvių priežastimi. Vylėsi pasakyti jam, kai bus vedęs, kad nesijaustų įsipareigojęs jai ką nors siūlyti. Nors mintis, kad Eliotas ves tobulą, žavią ir turtingą blondinę, kažkodėl jai kėlė pasibjaurėjimą.
Dabar jis buvo čia, nepaprastai aukštas ir raumeningas, šviesiai rudi jo plaukai buvo beveik plikai nuskusti. Pečius slėpė marškiniai, susagstyti juodomis sagutėmis, o džinsai kabojo žemai ant klubų. Vienos dienos šeriai ir primerktos žalios akys priminė blogą berniuką, kokiu jis stengėsi būti visą gyvenimą.
Ji gerai pažinojo kiekvieną jo kūno lopinėlį – pradedant nuo rando ant alkūnės: visiems pasakojo, kad nukritęs nuo dviračio, bet iš tikrųjų tėvas jį mušė diržo sagtimi. Kiek daug jie turėjo bendra, o dabar dar juos jungė ir kūdikis.
Stovėdama ji nusuko nuo jo akis ir sužiuro į senus jo mokyklos draugus – susimąsčiusį Konradą Hjugsą ir žavųjį Malkolmą Daglasą. Aišku, kad jie čia atitempė Eliotą. Šiomis dienomis vyrukai, regis, pasinėrė į vedybinės laimės tvenkinį, atrodo, kad jie mano, jog ir visi kiti stačia galva trokšta nerti ten pat. Nekyla abejonių, kad su ta mintimi jiedu čia ir atvežė Eliotą.
Ne atsitiktinai.
Ji neketino bristi į tą pačią upę – tik ne su Eliotu, ne su pačiu didžiausiu pasaulio mergišiumi.
– Ponai, kaip manote, veikiausiai galima jam nuimti antrankius, o paskui gal galėsite mus palikti, kad mandagiai pasikalbėtume?
Konradas, kazino savininkas, kišenėje sužvejojo raktą ir atkišo jį.
– Galima, – jis įsmeigė akis į Eliotą. – Tikiuosi, kad elgsiesi protingai ir neprikrėsi pokštų.
Pokštų? Juk čia jos gyvenimas, o jie žaidžia su juo. Liusė pajuto, kaip kyla pyktis.
Eliotas išspaudė šykščią šypseną.
– Žinoma, kad ne. Aš ir taip sutinęs. O dabar nuimkite antrankius. Mano rankos sustiro, ir norėdamas negalėčiau
