sukepusias lūpas Liusė Ana pamėgino išvaikyti nejaukią tylą.
– Malkolmai, Konradai, kaip suprantu, judu puikiai susitvarkėte, bet dabar tikriausiai laikas palikti mus vienus. Mudu su Eliotu išties turime ką išsiaiškinti.
Elis atsirūgo. Liusė Ana pavartė akis ir sulenkusi ranką sūpavo mažylį, puikiai suvokdama, kad Eliotas į ją spigina akimis.
Malkolmas kumštelėjo Eliotui į nugarą.
– Padėkoti galėsi vėliau.
Konradas niūriai žvilgtelėjo į Liusę.
– Skambink, jeigu ko reikės. Nesidrovėk.
Daugiau netarę nė žodžio abu vyrukai pradingo girioje taip pat greitai, kaip ir atvažiavo. Pirmąkart po vienuolikos mėnesių ji liko viena su Eliotu.
Na, ne visiškai viena. Liusė Ana stipriau apglėbė Elį, kai šis ėmė muistytis.
Eliotas susigrūdo rankas į kišenes, bet nesiartino.
– Kiek laiko gyveni pas tetą?
– Nuo tada, kai palikau Monte Karlą.
Ji gyveno čia visą laiką – jei tik jam būtų rūpėję. Kur dar galėtų apsistoti? Turėjo pasitaupiusi pinigų, tačiau čia apsistoti buvo protingiausia finansine prasme.
– Iš ko pragyveni?
– Ne tavo reikalas, – ji kilstelėjo smakrą.
Interpolo ryšių dėka apie ją jis galėjo sužinoti bet ką, jei tik būtų panorėjęs.
Tikriausiai Eliotas nesivargino net pabandyti. Šis faktas labiausiai skaudino. Visus prabėgusius mėnesius ji vylėsi, kad jis viską sužinos. Kad pamatys, jog ji laukiasi. Kad pasidomės.
Kad atvažiuos.
– Ne mano reikalas? – Jis žengė artyn, budriose akyse blykstelėjo pyktis. – Tikrai? Manau, kad mes abu žinome, jog tai ir mano reikalas.
– Nemažai susitaupiau per tuos metus, kai dirbau tavo padėjėja, – jis primygtinai reikalavo jai mokėti keistą atlyginimą už tai, kad buvo asmeninė jo padėjėja. – Be to, rūpinuosi, kad mano pajamos būtų subsidijuojamos. Kuriu ir prižiūriu tinklalapius. Turiu pakankamai, kad išgyvenčiau, – jos kantrybė seko nuo tokių nereikšmingų tauškalų ir dėl to, kad Eliotas vengė kalbėti apie jos glėbyje miegantį kūdikį. – Turėjai mėnesius laiko paklausti, bet nusprendei tylėti. Jeigu čia kas nors turi teisę pykti, tai tik aš.
– Tu irgi nepaskambinai, nors turėjai svaresnę priežastį pabendrauti, – jis galva linktelėjo į berniuką. – Jis mano.
– Koks tu įsitikinęs.
– Aš tave pažįstu. Tavo akys sako tiesą, – paprastai atsakė Eliotas.
Ji negalėjo ginčytis. Nurijo seiles vieną kartą, antrą ir atsikrenkštė, kad išliktų rami.
– Jo vardas Elis. Taip, jis tavo sūnus, jam du mėnesiai.
Eliotas ištraukė rankas iš kišenių.
– Noriu jį palaikyti.
Liusė pajuto, kaip užspaudė gerklę. Daugybę kartų įsivaizdavo šią akimirką, bet kaip bus iš tikrųjų? Niekada nepagalvojo, kad jausmai ją giliai sukrės. Ji padavė Elį jo tėčiui, stebėjo Elioto veidą. Šįkart visiškai negalėjo jo perprasti. Labai keista, o kažkada puikiai pažinojo vienas kitą, galėdavo užbaigti vienas kito sakinius, perskaityti mintis, susižvalgę iš skirtingų kambario kampų.
Dabar jis jai atrodė svetimas.
Veidas tarsi baltas lapas, kai laikė sūnų plačiais, stipriais delnais – prilaikė užpakaliuką ir galvytę, kol žvilgsniu tyrinėjo mažo angeliuko veiduką. Elis tebebuvo mėlyname miegmaišyje, išimtas iš lovytės, šviesūs plaukučiai žvilgėjo saulės spinduliuose, prasiskverbusiuose pro šakas. Atrodė, kad tai buvo akimirka iš pasakos, tačiau tiesa buvo kitokia, todėl Liusei suspaudė širdį dėl to, kaip turėjo būti – kaip galėjo būti.
Pagaliau Eliotas pažvelgė į ją: abejingumo kaukė nuslydo ir atidengė skausmo kupinas akis. Jo kaklas virpėjo, kai bandė atgauti kvapą.
– Kodėl tu jį, Elį, slėpei nuo manęs?
Ją graužė kaltė ir neviltis. Bandė su juo susisiekti, tačiau žinojo, kad stengėsi nepakankamai. Išdidumas… Kad jį kur. Pasiteisinimai net jai pačiai dabar atrodė menki.
– Tu buvai susižadėjęs su kita. Nenorėjau kištis.
– Niekada neketinai man pranešti? – jo balsas prikimo, Eliotas negalėjo patikėti, jo žvilgsnis įsmigo į prie krūtinės priglaustą, kietai įmigusį sūnų: atrodė, kad mažylis seniausiai miega tėčiui ant rankų.
– Žinoma, kad ketinau papasakoti, planavau tai padaryti po tavo vestuvių, – sudrėkusius delnus ji nusišluostė į suknutę. – Nenorėjau prisiimti atsakomybės už tai, kad tavo sužadėtuvės būtų nutrauktos.
Gerai, tardama paskutinius žodžius Liusė negalėjo užgniaužti cinizmo gaidos, bet jis pats to nusipelnė, greitai užmezgęs naujus santykius.
– Mano sužadėtuvės su Gijana nutrūko prieš daug mėnesių. Kodėl man nepaskambinai?
Jis teisus. Jai magėjo sprukti, tačiau Eliotas laikė jos kūdikį. Ir nors nenorėjo pripažinti, tačiau ji pasiilgo Elioto. Labai ilgai jie priklausė vienas kitam. Atskirai praleisti mėnesiai priminė išsiskyrimą.
– Pusę viso to laiko negalėjau tavęs rasti, o vėliau tavo sekretorė negalėjo pasakyti, kur tu buvai, – ar ne dėl to ji baisiai nervinosi? O paskui nerimavo, nes žinojo apie retkarčiais pasitaikančias Interpolo misijas, be to, pažinojo nutrūktgalvišką Elioto prigimtį.
– Negali būti, kad pernelyg stengeisi, Liuse Ana. Tau tereikėjo pasikalbėti su bet kuriuo iš mano draugų, – jis prisimerkė. – Tu kalbėjaisi? Juk dėl to jie šiandien mane čia atitempė, dėl to, kad tu su jais susisiekei?
Daugybę kartų ji apie tai mąstė, bet paskutinę minutę persigalvodavo. Neketino manipuliuoti. Norėjo pranešti jam susitikusi akis į akį. Ir kuo greičiau.
– Būtų gerai, kad galėčiau sakyti taip, tačiau negaliu. Vienas jų pasidomėjo manimi, nors tu pats neketinai to daryti.
Oi oi oi. Iš kur atsirado tas kartėlis?
Eliotas kilstelėjo antakį.
– Kalbu apie Elį. Ne apie mus.
– Nebėra tokio žodžio, kaip mes, – Liusė palietė sūnaus kaktą, troško perimti berniuką į savo glėbį. – Tu padėjai tašką, kai išsigandęs pasprukai po nerūpestingai praleistos nakties.
– Aš nebėgau.
– Atleisk man, jeigu įžeidžiau tavo didįjį ego, – ji sukryžiavo rankas ant krūtinės,
