brangioji? – paklausė Danielius padėdamas išsilaikyti ant kojų moteriai, pastarąsias kelias savaites jo vengusiai kaip maro.
– Man reikia… gryno oro, – kuždesiui prilygstančiu balsu atsakė Lilė.
Nuo nenatūralaus jos veido blyškumo ir nevilties, tvyrančios ryškiose mėlynose akyse, jam suspaudė širdį. Praėjusią popietę nuėjęs į Redžinaldo Kinkeido laidotuves jis matė, kokia ji nusiminusi. Bet tai jau daugiau nei sielvartas netekus mylimo žmogaus. Lilė atrodė taip, tarytum visas jos pasaulis griūtų.
– Eime, – ištarė jis, apkabino ją per pečius ir nukreipė išėjimo link.
– Mano šeima… negaliu išeiti, – sužiopčiojo ji.
Stabtelėjęs prie sekretorės stalo jis trumpai pasakė paskambinsiąs ir iš naujo susitarsiąs dėl susitikimo, paskui liepė perduoti Kinkeidams, kad parveš Lilę namo. Išvedęs ją pro dvivėres stiklines duris ant šaligatvio, jis žiūrėjo, kaip ji godžiai traukia vėsų sausio orą, ir suprato, kad po kelių sekundžių jos pusryčiai iškeliaus lauk. Jis nukreipė merginą prie šiukšlinės ir palaikė ilgus raudonus jos plaukus, kol ji vėmė.
– Prašau, eik šalin ir leisk man ramiai numirti, – pagaliau pakėlusi galvą tarė ji.
– Tu nemirsi, Lile, – pasakė jis ir švelniai viena ranka suėmęs jos smakrą nosinaite nušluostė iš gražių akių riedančias ašaras.
– Esu tikra, kad klysti, – ji giliai įkvėpė. – Dabar man atrodo, kad mirtis… būtų tikra palaima.
– Ar pati vairavai automobilį? – paklausė jis.
– Ne, atvažiavau… su mamyte, – atsakė ji jau ramesniu balsu.
Jis ją apkabino, priglaudė prie savęs ir nusivedė kitoje gatvės pusėje esančios stovėjimo aikštelės link.
– Gerai. Nereikės nieko pasiųsti, kad jį parvarytų.
– Negaliu išeiti, – tarė ji gręždamasi Parsono, Gilberto ir Humbolto advokatų kontoros link.
Jis tvirtai ją sulaikė.
– Dėl šito nepasiderėsi, Lile. Esi tokia nusiminusi, kad tave net pykina, – atidaręs jai baltutėlio mersedeso dureles Danielius linktelėjo automobilio pusėn. – Lipk. Parvešiu tave namo.
– Tu toks įsakmus, – užsispyrusiai pasakė ji.
Danielius papurtė galvą.
– Ne, tiesiog priimu vykdomąjį sprendimą. O dabar teiksiesi sėsti į automobilį, ar man teks tave pakelti ir įsodinti?
Ji jį piktai nužvelgė.
– Nedrįstum.
– Lažinamės, brangioji.
Juodu kelias sekundes lyg galynėdamiesi spoksojo vienas į kitą, kol ji pagaliau įsitaisė ant odinės sėdynės.
– Gerai. Parvežk mane namo ir galėsi traukti savais keliais.
Jis uždarė dureles, apėjo automobilį ir atsisėdo ant vairuotojo sėdynės.
– Dar pažiūrėsim.
Atsižvelgdamas į dabartinius Lilės jausmus Danielius neketino jos dar labiau nuliūdinti pasakydamas, kad neduos jai ramybės tol, kol įsitikins, jog jai viskas gerai. Galbūt jis visoks – negailestingas versle, arogantiškas ir nuožmus konkurencinėje kovoje dėl naujų klientų ir gyvenime surambėjęs, bet tikrai nėra nerūpestingas šunsnukis, galintis palikti sutrikusią moterį kapanotis vieną. Juolab kai ta moteris – Lilė Kinkeid.
Dėl nepaaiškinamų priežasčių ji traukė jį nuo pat tos akimirkos, kai praėjusį rudenį išvydo ją per Vaikų ligoninės labdaros pokylį, kurį surengti padėjo jo motina. Jis jai, jaunai, linksmai, pasižyminčiai žavinga meile gyvenimui, prisistatė ir pakvietė šokti, o paskui – vakarienės. Turint omenyje trylikos metų amžiaus skirtumą tarp jų, Danielius nesitikėjo, kad ji pasakys taip, bet jo džiaugsmui Lilė sutiko. Tai įvyko kiek daugiau nei prieš tris mėnesius ir dar prieš porą savaičių juodu susitikdavo beveik kiekvieną vakarą.
Suvokęs, kad Lilė užmigo, Danielius palietė gležną jos ranką. Jis neplanavo, kad jų santykiai klostysis taip sparčiai, bet negalėjo sakyti dėl to apgailestaująs. Tokios įdomios moters jam dar neteko pažinti. Juodviem kartu leidžiant laiką jis jautėsi gyvesnis, ne toks ciniškas. Tik nesuprato, kodėl ji ūmai ėmė nebeatsiliepti į jo skambučius ir vis ieškodavo pasiteisinimų, kad tik niekur su juo neitų.
Sukdamas automobilį į keliuką ir apvažiuodamas Kinkeidų šeimos namus, kad pasiektų ratinę, kurioje Lilė buvo įsirengusi butą, Danielius purtė galvą. Jis nežinojo, kas nutiko, kodėl ji staiga panoro nutraukti su juo ryšius, bet ketino tai išsiaiškinti.
Pastatęs automobilį jis ištiesė ranką ir pirštais perbraukė lygų moters skruostą.
– Tu jau namie, brangioji.
Jos akys virptelėjusios atsimerkė, ji pamažu atsitiesė ir apsidairė.
– Ačiū, kad parvežei mane namo, Danieliau. Esu tikra, kad jau turi kur nors važiuoti.
Jai nespėjus suimti rankenos, jis iššoko iš automobilio ir atidarė jai dureles.
– Duok raktą, – liepė jis padėdamas jai išlipti.
– Nereikia, tikrai, – ji papurtė galvą. – Neprivalai manęs lydėti.
– Koks iš manęs džentelmenas, jei saugiai neparvesiu tavęs namo? – šypsodamasis paklausė jis.
Pirmąkart nuo tos akimirkos, kai susidūrė su juo advokatų kontoroje, Lilė pažvelgė vyrui tiesiai į akis.
– Nereikia, pone Adisonai. Dabar pats rytmetys, tikrai abejoju, ar verta nerimauti dėl mano saugumo.
Pakėlęs ranką jis smiliumi perbraukė švelnų jos skruostą.
– Tai dabar aš ponas Adisonas? Maniau, esame artimesni, brangioji.
– Aš… a, vienu metu… manau, buvome artimi, – pasakė ji sutrikdyta jo pastabos.
Danieliui teko girdėti, kad kartais žmonės atrodo lyg priekinių žibintų apakinti elniai, bet iki šios akimirkos dar nebuvo to regėjęs. Tačiau tik taip galėjo apibūdinti išraišką dailiame Lilės veide. Ji atrodė užspeista į kampą ir netekusi vilties.
Kyla klausimas: kodėl? Kuo gi jis ją taip sutrikdė?
Deja, jam teks palūkėti, kol ji labiau susitvardys, kad galėtų išsiaiškinti, kas vyksta ir kodėl ji nutraukė jų santykius. Kelios pastarosios dienos jai ir jos šeimai buvo košmariškos, todėl jis nekels daugiau įtampos aiškindamasis, kas tarp jų pasikeitė.
Apkabinęs moterį jis pajuto, kaip jos kūnu nuvilnija virpulys, ir instinktyviai suprato, kad tai niekaip nesusiję su šilta žiema Čarlstone. Gerai. Ji bent jau netapo jam visiškai atspari.
– Žinau,
