ji ar ne, bet Lilei reikėjo žmogaus, kuris padėtų ištverti vieną sunkiausių laikotarpių gyvenime, ir Danielius ketino tapti tuo, į kurį ji atsigręš.
– Kodėl tau neatsisėdus ir nepailsėjus? Aš išvirsiu kavos, – pasiūlė jis, kai juodu įėjo į svetainę ir jis padėjo jai nusivilkti paltą.
– Man kofeino negalima, – purtant galvą jos ilgi banguoti plaukai susiūbavo. – Aš, e, pastaruoju metu prastai miegu.
– Suprantu, – nusivilkdamas puspaltį linktelėjo jis ir nuvedė ją prie sofos. – Per šias dienas daug patyrei, brangioji.
– Nė nenutuoki, – pasakė ji sėsdama ant pagalvėlių. Gražias mėlynas Lilės akis užplūdo ašaros. – Kodėl jis taip pasielgė?
Jei pasakojimai apie Redžinaldo mirtį laikraščiuose teisingi, jis nusižudė vienu iš savo kolekcijos antikvarinių ginklų. Danielius žinojo, kad Lilės ir tėvo santykiai buvo labai artimi, taigi su įtariama savižudybe jai turbūt labai sunku susitaikyti.
– Negaliu pasakyti, kodėl viskas būtent taip įvyko, Lile, – tarė jis prisėsdamas šalia ir ją apkabindamas. – Galbūt niekada nepaaiškės, kodėl tavo tėvas pasijuto privaląs taip drastiškai nutraukti gyvenimą. Tačiau esu tikras, kad atslūgus šokui galėsi tai pamiršti ir kalbėti tik apie kartu smagiai praleistą laiką.
Ji nesutikdama papurtė galvą.
– Nesu tuo tikra. Juolab kad paaiškėjo, kad viskas, ką maniau žinanti apie tėvą, yra melas.
Jis norėjo ją paguosti, o ne dar labiau nuliūdinti.
– Duok sau laiko. Dabar tavo jausmai per švieži, kad galėtum viską aiškiai matyti.
– Nesupranti, Danieliau, – ji atsitraukė, kad pažvelgtų jam tiesiai į akis. – Neperdedu – visas tėvelio gyvenimas buvo melas.
Su įkarščiu pasakyti žodžiai išdavė, kad žiniasklaida pranešė ne viską ir kad Lilei reikia išsilieti, antraip ji emociškai palūš.
– Kodėl taip manai, Lile?
Akimirką ji dvejojo – jos skruostais viena po kitos ėmė ristis ašaros.
– Turbūt galiu tau pasakyti. Iki savaitės pabaigos visas Čarlstonas apie tai kalbės.
– Įdėmiai klausau.
– Ar per laidotuves pastebėjai pagyvenusią šviesiaplaukę moterį su dviem vyrais, sėdėjusius už mano šeimos? – paklausė ji.
Jis linktelėjo.
– Ar jie giminaičiai iš kito miesto?
– Ne. Taip, – ji atbula ranka nusišluostė ašaras. – Tiesą sakant, nežinau, kaip juos vadinti.
– Neskubėk, Lile, – jam nepatiko, kad ji vis labiau jaudinasi. – Kas jie?
– Tai antra mano tėvo šeima, – atsakė ji taip, tarytum žodžiai būtų kartūs. – Pastaruosius trisdešimt metų visos jo komandiruotės į kitus miestus tebuvo pasiteisinimas nuvykti į Grinvilį ir pabūti su ta moterimi ir dviem jos sūnumis.
Lilė apie Redžinaldą Kinkeidą galėjo pasakyti daugybę dalykų, bet šito Danielius tikėjosi mažiausiai.
– Ar gerai supratau? – lėtai prabilo jis, stengdamasis suvirškinti naujieną. – Tavo tėvas Grinvilyje turėjo kitą žmoną ir du vaikus, apie kuriuos tik dabar sužinojote?
Lilė linktelėjo.
– Tiesą sakant, Andžela Sinkler buvo pirmoji mano tėvo meilė, o vyriausias jos sūnus Džekas – netikras mano brolis. Jauniausias, Alanas, – velionio jos vyro sūnus.
– Džekas Sinkleris – netikras tavo brolis? – jam teko girdėti apie šį vyrą ir sėkmę, kurios jis sulaukė vystydamas naują įmonę Karolinos laivyba, bet Danielius dar negavo progos su juo susitikti ir bendrų reikalų neturėjo. – Bet ką tik sakei, kad jis vyriausias. Kodėl jaunesnis jo brolis – kito vyro sūnus?
– Mano tėtis ir Andžela draugavo būdami labai jauni, bet mano seneliai manė, jog ji jam netinka, – paaiškino Lilė. Ji atsistojo ir ėmė žingsniuoti po kambarį. – Kiek suprantu, tuo metu senelis iš savo laivybos verslo kūrė tai, kas dabar yra Kinkeidų grupė. Jis ir močiutė norėjo, kad mano tėvas vestų moterį, užtikrinsiančią jiems aukštesnę socialinę padėtį Čarlstone.
Danielius puikiai pažinojo Pietų aukštuomenės bastionus. Jo mama – senos pinigingos giminės palikuonė, įsitvirtinusi visuomenės elite. Ji ir vadinamosios jos draugės iš aukšto žvelgė į visus, kurių turto nevaldė bent jau keturios kartos, ir tuos, kurių giminės medyje nebuvo bent vieno ar dviejų karininkų, dalyvavusių Pilietiniame kare.
– Tėvelis maištaudamas įstojo į kariuomenę, kad paspruktų nuo piršlybų. Jis pateko į specialiųjų pajėgų būrį, kartais mėnesių mėnesius būdavo nepasiekiamas, – tęsė Lilė. – Sprendžiant iš vakarykščių pokalbių per laidotuves, Andžela stengėsi pranešti besilaukianti jo kūdikio, bet kol tėvelį sužeistą išsiuntė namo, Andžela, regis, paprasčiausiai dingo. Jis pamanė, jog jai tiesiog nusibodo laukti.
– Taigi jos neradęs jis nusileido tėvams ir vedė tavo mamą? – spėjo Danielius.
Lilė linktelėjo.
– Vintropai – sena garsi Čarlstono giminė, bet aštuntojo dešimtmečio viduryje jų turtai buvo beveik išsekę, o jie žūtbūt norėjo išlaikyti gyvenimo būdą ir aukštą statusą visuomenėje.
Nors Danielius nepakentė snobizmo ir pretenzingumo, jis gimė tokioje socialinėje aplinkoje ir puikiai žinojo, kaip būna. Matė, kaip daugelis senų Pietų šeimų pamynė išdidumą ir paragino sūnus arba dukteris susituokti su naujaturčiais. Priešingu atveju dėl pinigų stygiaus tokios šeimos būdavo išstumiamos iš turtingųjų bendruomenės.
– Taigi tavo mamos ir tėvo santuoka buvo naudinga abiem šeimoms, – linktelėdamas pasakė jis. – Tėvo tėvai pakilo keliomis socialinių laiptų pakopomis, o mamos šeima gavo finansinę pagalbą ir išsilaikė aukštuomenėje.
– Regis, puikiai pasakyta, – pritarė Lilė.
– Kaip tavo tėtis vėl susitiko Andželą? – paklausė Danielius svarstydamas, kaip Redžinaldui pavyko po daugelio metų susirasti tą moterį. – O kaip jos vyras? Koks jo vaidmuo?
– Atrodo, tėvai liepė jai rinktis: ištekėti už Ričardo Sinklerio arba atsisakyti kūdikio, – Lilė papurtė galvą. – Neturėdama kitos išeities aš pasielgčiau taip pat – ištekėčiau už nemylimo vyro, kad tik išsaugočiau kūdikį.
Danielius susiraukė.
– O kaip Sinkleris? Kas jam nutiko?
– Juodviem susituokus ir persikėlus į kitą valstiją Andžela pagimdė Džeką, o po kelerių metų su Ričardu Sinkleriu susilaukė sūnaus Alano, – ji truktelėjo liekną petį. – Nežinau,
