style="font-size:15px;"> Lorelė priėjo ir prisimerkusi pažvelgė į Karos laikomą subtiliai apsiūtą kraštą.
– Kiek matau, ne.
– Ačiū Dievui, – jaunesniosios sesers balse pasigirdo palengvėjimas ir ji paleido puikų baltą audeklą. – Maniau grįždama nuo altoriaus kulniuku pradūrusi skylę.
– Nusiramink. Viskas gerai, – Lorelė nužvelgė sesers veidą. Švytinčiai Karos odai nereikėjo skaistalų. Žalias akis pabrėžė žvilgantys akių šešėliai, tik ant lūpų nebeliko prieš ceremoniją užtepto blizgio. Lorelė šyptelėjo. – Tu graži nuotaka, ponia Hoton, net be jaunikio nubučiuoto lūpų blizgio.
Tai tiesa. Švytėjimo Karai suteikė iš vidinės laimės gimstantis grožis. Saugodama, kad nesuglamžytų vestuvinės suknelės, Lorelė nedrąsiai apkabino seserį. Bet Kara nieko nepaisė ir stipriai rankomis apsivijo Lorelę.
– Ačiū, labai tau ačiū, kad metei Elijų!
Lorelė pažvelgė į beveik tokias pat kaip jos žalias akis, paveldėtas iš mamos.
– Patikėk manimi, jei būčiau ištekėjusi už tavo jaunikio, būčiau padariusi didžiausią klaidą gyvenime.
Susižadėti su Elijumi buvo lengva, bet kai atėjo metas planuoti vestuves, Lorelė sutriko supratusi, kad jos širdis to nenori.
Užuot svajojusi apie vedybinę palaimą, ji susivokdavo mąstanti apie tai, koks statiškas jos gyvenimas.
Koks nuspėjamas.
Koks nuobodus.
Ir ko reikėtų, kad vėl pradėtų gyventi. Suvokus, kad jos gyvenime nėra vietos kvietimus į svarbiąją šventę priėmusių svečių sąrašui, ją apėmė nesmagus jausmas.
Tada Lorelė ir sudarė sąrašą Naujas gyvenimas.
Palikti Elijų. Pagalvojus apie tai pirmasis įrašas sąraše – tie du žodžiai tuščio lapo viršuje – atrodė toks negailestingas, toks žiaurus, kad ji nenumanė, ar pajėgs nutraukti sužadėtuves su Elijumi.
Jis liks įskaudintas. Jos šeima nusivils. Tačiau tų žodžių rašymas virto apvalančiu potyriu ir Lorelė suprato neturinti kitos išeities.
Jiedviem su Elijumi tiesiog nelemta būti kartu.
Siekdama kuo mažiau jį įskaudinti Lorelė teisinosi negalinti ištekėti tol, kol neišsispręs jos gyvenimą krečiančios negandos: tėvo žmogžudystė, šokiruojanti žinia apie kitą jo šeimą ir neviltis, kilusi suėmus mamą. Bet didžiulis palengvėjimas Elijaus akyse bylojo, kad ne ji viena nori nutraukti santykius.
Nuo tada, kai paliko Elijų, praėjo beveik mėnuo. Šiandien buvęs sužadėtinis švenčia su jos seserimi atrastą laimę. Elijus pradėjo gyventi.
Tačiau išskyrus tai, kad šįryt ji įgyvendino antrą svajonę – ruošdamasi šventei pasidažė raudonais lūpų dažais – kiti norai Sąraše taip ir liko neišpildyti. Pasirodė, kad atsisakyti visą gyvenimą lydėjusio griežtumo nėra lengva. Nors ir nešiojosi Sąrašą rankinėje, kad nuolat ją ragintų.
Viskas turi pasikeisti, ji privalo pradėti gyventi. Iš tikrųjų gyventi.
Štai kad ir ta jaudrinanti akimirka ceremonijos metu, kai jos žvilgsnis susitiko su tamsiomis akimis ir ją nukrėtė energijos pliūpsnis. Tada ji gyveno.
Išsivadavusi iš sesers glėbio Lorelė išėmė iš ledų kibirėlio butelį šampano, pripildė dvi taures ir vieną padavė Karai.
Ji kilstelėjo taurę.
– Būk laiminga.
– Ak, aš laiminga. Šiandien – laimingiausia mano gyvenimo diena.
Jos sesuo švytėjo lyg pasakų princesė.
Lorelė nesugebėjo sutramdyti pavydo dūrio. Ji skubėdama atsigėrė šampano ir padėjo taurę.
– Mudu su Elijumi visada buvome labai geri draugai ir tikriausiai vylėmės, kad to pakaks, – bent jau aš tikrai. Bet nepakako. Mums stigo to ypatingo ryšio, kuris sieja judu, – jų net nesiejo tokia fizinė trauka, kokia ją pervėrė sulaukus vieno įdėmaus nepažįstamojo žvilgsnio.
– Tai meilė. Tikra meilė. Jis mano sielos draugas. Man nepaprastai pasisekė, – Kara nutaisė svajingą žvilgsnį. Paskui surimtėjo. – Keista, mums augant tu su Elijumi praleisdavai daugiausia laiko…
– Todėl, kad mes vienmečiai, mokėmės toje pačioje klasėje ir būdavome kviečiami į tuos pačius renginius, – paaiškino Lorelė.
– …bet tu taip ir nesusipažinai su kitu artimu jo draugu.
– Rakinu Abdela? – Lorelė prisiklausė kalbų apie Vidurio Rytų princo sūnų, su kuriuo Elijus susidraugavo Harvarde. – Gaila, kad jis neatvyko į vestuves.
– Jis čia! – Kara padėjo savo taurę šalia sesers taurės, prisėdo ant kėdės priešais veidrodį ir paėmė retadantes šukas. – Elijus supažindino mudu, kai po ceremonijos Rakinas priėjo mūsų pasveikinti.
Imdama iš sesers šukas Lorelė uždelsė. Ar gali būti?..
– Kur buvau aš?
– Tikriausiai tada Flinas metė į gėles barsčiusias mergaites pagalvėlę žiedams ir tu jį nusivijai, kol nesukėlė didesnės sumaišties.
Sumosavusi šukomis Lorelė išskėtė rankas.
– Kaip visada! Aš tą vyrą nuolat pražiopsau. Kaskart, kai Elijus su juo susitikdavo Rakinui atvykus verslo reikalais, aš turėdavau kitų planų. Galbūt mums taip ir nelemta susitikti, – bet ji vis nesiliovė svarsčiusi, ar tas aukštas lieknas vyras, ceremonijos metu taip ją sudominęs, kartais ir nėra geriausias Elijaus draugas.
– Ką jis vilkėjo? – primygtinai paklausė ji Karos.
– Kas?
– Rakinas! – Lorelė pakratė galvą. – Vyras, apie kurį man pasakojai.
– Nežinau… šiandien vieninteliai drabužiai, į kuriuos kreipiu dėmesį, yra Elijaus.
Lorelė nusijuokė iš kvailokos sesers išraiškos. Nutarusi pamiršti tą gražuolį ji ėmė šukuoti Karos plaukus toje vietoje, kur buvo prisegtas nuometas.
– Kalbant apie Elijų, tu verčiau iš naujo pasidažyk lūpas, – pasakė ji seseriai.
Kara veidrodyje šelmiškai pašnairavo į ją.
– Kokia prasmė? Lūpų dažus vėl nubučiuos, – paskui ji prisimerkė. – Lorele, tu raudonai pasidažiusi lūpas!
Lorelė atlaidžiai pažvelgė į seserį.
– Jei tik dabar pastebėjai, vadinasi, tai nieko ypatingo.
– Nusprendei
