Turėtum pasilinksminti. Gal paprašyti, kad Elijus tave supažindintų su Rakinu?
– Nedrįsk! – nenorėdama, kad pernelyg įžvalgi sesuo kištųsi, Lorelė tarė: – Ar pastebėjai, kaip šiandien Kateris saugojo mamą?
– Manau, visi pastebėjo. Jis nuo jos nesitraukė.
– Manau, Kateris jai tiks – atrodo, kad jis nuoširdžiai ją myli, – Lorelė suglostė paskutines išsipešusias sruogas ir atsitraukusi pasigėrėjo Karos plaukais. Kad jie neišdriktų, purkštelėjo plaukų lako. – Be to, prisipažindamas policijai, kad mama tėčio žmogžudystės vakarą buvo su juo, Kateris rizikavo sukelti skandalų audrą. Tik dėl jo liudijimo ją ir paleido už užstatą.
– Pasiūliau mamai suplanuoti nedideles vestuves, elegantiškas ir kuklias. Bet mama priešinasi. Mano, jog jie susituokti gali tik po tėčio mirties praėjus deramam laiko tarpui…
– Absurdiška, – Lorelę siutino vien mintis, kad mama gyveno paisydama kitų žmonių nuomonės. – Mama turėtų daryti tai, kas teikia jai laimės.
– Pritariu, po naujienų apie bjaurias slapto tėčio gyvenimo smulkmenas mama verta laimės ir, jei ištekėdama už Katerio taps laiminga, aš ją visokeriopai palaikysiu, – Kara sėdėdama ant taburetės atsisuko ir nužvelgė Lorelę. – O tavo lūpų spalvos nepastebėjau, nes buvau užsiėmusi savo vestuvėmis, – akivaizdu, kad ji neleis Lorelei išsisukti. – Bet dabar pastebėjau. Man įdomu, noriu sužinoti, ką ketini daryti toliau.
Lorelė pasijuto raustanti. Ji ir pati nežinojo, ką ketina daryti toliau. Buvo nepakeliama net seseriai prisipažinti, kad toks Sąrašas egzistuoja, ar, dar blogiau, kad ji įsivaizduoja, kaip įgyvendins didžiules fantazijas.
– Nieko sukrečiančio, – atsainiai tarė ji galvodama apie vėjavaikišką norą lovoje valgyti ledus.
Bet Sąraše buvo daugiau įrašų…
Nr. 5. Kiaurą naktį lošti.
Nr. 6. Nukeliauti į egzotiškas šalis.
Na, gal šie norai šiek tiek sukrečiantys…
Pakreipusi galvą į šoną Kara pasakė:
– Hm, tu niekada nedažai lūpų raudonai, sakai, kad tai pernelyg akiplėšiška, taigi ši permaina ne tokia jau ir menka.
Raudonos lūpos nederėjo prie jos kaštoninių plaukų. Atrodė vulgariai. O atrodyti vulgariai – nuodėmė. Pasilenkusi pro Karą, kad išvengtų sesers žvilgsnio, Lorelė apsimetė veidrodyje apžiūrinti lūpas. Dažai neišsitepė ir neišsiteps, nebent ji ras su kuo pasibučiuoti.
Lorelė pagalvojo apie planą Naujas gyvenimas.
Trečiu numeriu į sąrašą ji įtraukė Flirtuoti su nepažįstamuoju. Jos skruostai nukaito. Priešingai nei dauguma pietiečių moterų, Lorelė flirtavimo mene buvo naujokė. Vos prasidėjus paauglystei jai pakakdavo žvilgtelėti į vyrą ir šis prieidavo susipažinti. Kartais ji neapkęsdavo dėmesio, kurio sulaukdavo dėl išvaizdos. Todėl išmoko elgtis santūriai, be kruopelės koketiškumo. Toji išorė jai taip pat pasitarnavo dirbant Kinkeidų grupės viešųjų ryšių skyriaus direktore. Tad kodėl, po galais, į sąrašą ji įtraukė tokį norą, kaip Flirtuoti su nepažįstamuoju?
Gal reikėjo įrašyti Pasibučiuoti su nepažįstamuoju? Šmėkštelėjusi mintis ją išgąsdino.
– Tu rausti. Ar tai vyras? Ar dėl jo pasidažei lūpas raudonai? – į Lorelės mintis įsibrovė Karos balsas. – Ar todėl neleidi paprašyti, kad Elijus tave supažindintų su Rakinu?
– Nėra jokio vyro, – paneigė Lorelė trokšdama, kad jos veidas taip dramatiškai neraustų. – Raudonos lūpos skirtos vien tik man.
Vieną pašėlusią akimirką ji gundėsi papasakoti Karai apie Sąrašą. Paskui susimąstė, ir noras praėjo.
Išsipasakodama Karai pasielgtų neatsakingai. Greičiausiai sesuo vėl imtų baimintis, kad Lorelė rizikuos, o ji mažiausiai norėjo, kad Kara vestuvių dieną nerimautų.
Ji ištuštino šampano taurę ir vėl padėjo ją ant kosmetinio staliuko. Veidrodyje išvydo savo lūpų atspindį.
Kaip jaustųsi bučiuojama to nuostabaus tamsiaplaukio vyro, kurį matė per ceremoniją?
Jaudrinantis nubučiuotų raudonų lūpų vaizdas sukėlė nutvilkiusią kaitros bangą.
Lorelė atsikvošėjo. O jei paaiškės, kad tai Elijaus draugas? Ar toks elgesys nebūtų vulgarus? Ji visada buvo pavyzdinga vyriausia sesuo, besielgianti taip, kaip dera. Ta, kuri daug mokėsi, kad gautų gerus pažymius. Ta, kuri laiku grįždavo namo, kaip liepta. Savo seserims ji visada rodė pavyzdį. Nesegėjo mini sijonų. Ausyse neturėjo smeigių ir nevilkėjo plėšytų džinsų. Su vaikinais nesielgė begėdiškai. Nemezgė beprotiškų romanų.
Nesidažė vulgariai…
Ji nusigręžė nuo veidrodžio ketindama seseriai pasakyti ką nors nerūpestingo ir linksmo.
Bet pastebėjo, kad Kara jau buvo atsistojusi ir vis dar žvelgė į ją.
– Turiu pripažinti, kad raudona tau tinka, Lorele. Atrodai kaip kino žvaigždė. Elegantiška. Seksuali. Visada dažaisi neryškiai. Atsiimu perspėjimus – turėtum dažniau atsipalaiduoti.
Žengiant paskui seserį pro duris Lorelei atlėgo širdis.
– Atsargiai! Gali būti, kad pasinaudojusi tuo leidimu iškrėsiu ką nors neapgalvoto.
Kara sustojo tarpduryje, žvilgtelėjo per petį ir nusišypsojo.
– Kodėl gi ne? Pradėk dar šiandien. Nėra tinkamesnio laiko nei dabar.
Dabar? Šįvakar? Kara, sušiugždėjusi prancūzišku audeklu, pradingo iš akių, o Lorelės delnai atvėso ir sudrėko.
Viena tiesiog kalbėti, kad derėtų šiek tiek atsipalaiduoti. Visai kas kita iš tikrųjų tai padaryti. Lorelė pasijuto lyg stovinti ant bedugnės krašto.
Ar jai žengti pirmąjį žingsnį į nežinomybę ir ištrūkti? O gal likti saugiame pasaulyje ir galbūt niekada nepatirti pasitenkinimo?
Atsakymas paaiškėjo netrukus – taip greitai, kad ji apstulbo. Jai nusibodo vis pražiopsoti progas. Ji norėjo pajusti daugiau tos pulsuojančios energijos, apėmusios šiandien. Tas maišto virptelėjimas sukėlė neteisėto malonumo bangą.
Lorelė giliai įkvėpė, pajuto, kaip prisipildė plaučiai ir ją užliejo ryžtas. Kara teisi – nėra tinkamesnio laiko nei dabar. Ji patraukė durų link.
Šįvakar ji paflirtuos su nepažįstamuoju.
ANTRAS SKYRIUS
Elegantiškoje puošnioje svetainėje pirmame aukšte dvylikos narių džiazo grupė grojo jausmingą bliuzą, tobulai tinkantį metų aukštuomenės vestuvėms.
Lorelė niūniuodama įkandin Karos atliko šokio žingsnelį ir vos
