target="_blank" rel="nofollow" href="#n1" type="note">1 – paleidęs jos pirštus jis plačiai išskėtė rankas. – Ką dar galėčiau pasakyti? Metas buvo netinkamas.
Ji pakėlė akis ir pažvelgė įdėmiau.
– Tikite likimu?
– Be jokios abejonės. Niekas nenutinka šiaip sau. Šiandien atėjo laikas mums susipažinti.
Sužavėta ji nusišypsojo. Atrodo, Elijaus draugas – tobulas kandidatas užduočiai paflirtuoti su nepažįstamuoju.
– Tikrai?
– Taip, – juodos kaip aksomas jo akys žvelgė įdėmiai… ir Lorelė pajuto pirmykštę šio vyro galią.
Norėdama išsklaidyti kerus ji nukreipė dėmesį į Elijų ir sumurmėjo:
– Turėtum sunerimti – juk galim apsikeisti paslaptimis. Kartu sudėjus apie tave tikriausiai žinome viską.
Elijus sukikeno.
– Man kinkos dreba.
– Kinkos tau tikrai nedreba, – Lorelė žvilgtelėjo į Rakiną ir pastebėjo, kad jo tamsios akys linksmai šviečia.
Grupė užgrojo pirmuosius jaunųjų šokio akordus.
– Štai dėl šito tai man tikrai dreba kinkos – bijau susimauti. Čia jaunųjų valsas, – paaiškino Elijus. – Einu pakviesti nuotakos.
Lorelė nesusilaikiusi nusijuokė, kai jis nubėgo prie jos sesers. Elijus išsivedė Karą į aikštelę, o Lorelė, jausdama šalia vyrišką Rakiną, nutilo ir sutelkė dėmesį į šokį. Tai nebuvo lengva greta stovint Rakinui.
Jaunavedžius apšvietė prožektorius. Jie pradėjo šokį, ir svečiai atsiduso, o balta Karos suknelė išsiskleidusi užpildė prožektoriaus metamą šviesos apskritimą. Jaunieji sukosi pagal melodiją ir po kelių taktų prie jų prisijungė Lorelės sesuo Lilė su vyru Danieliumi, netrukus aikštelėje pasirodė ir Erdžėjus su Bruke.
Lorelė matė prie staliuko palei šokių aikštelę šalia savo mamos sėdintį ir besišypsantį Alaną. Džeko nesimatė. Lorelė panoro, kad jis būtų elgęsis taip pat mandagiai, kaip Kinkeidai Elizabetos prašymu šįvakar elgėsi su Andžela ir jos sūnumis.
– Ar norėtumėt pašokti?
Žemas Rakino balsas padėjo užmiršti Džeko stačiokiškumą.
Ji tylėdama padavė jam ranką. Šiltiems stipriems pirštams sugniaužus jos plaštaką grįžo toji išdavikiška fantazija apie prispaustas nubučiuotas lūpas, ir Lorelė staiga nuleido blakstienas, kol jis neperprato jos svaiginančių vizijų.
– Ak, ačiū, norėčiau.
Jis nusivedė ją į šokių aikštelę ir apkabino. Netikėtas intymumas ją apstulbino. Juos apsupo muzika.
Norėdama išsklaidyti gundančią nuotaiką Lorelė tarė:
– Su Elijumi susipažinote Harvarde?
– Taip, drauge lankėme kelias paskaitas ir kartais išsiruošdavome į žygius – mums abiem patinka gamta.
– Taip. Judu buvote ir vienoje irklavimo komandoje, ar ne? Pamenu Elijų pasakojus apie treniruotes upėje dar prieš auštant.
Jis nusišypsojo.
– Keistas pomėgis žmogui, kilusiam iš dykumų šalies, m?
– Šiek tiek, – ji nužvelgė Rakiną. – Papasakokite apie Dijafą.
– Ak, Elijus jums pasakojo apie mano kraštą?
– Sakė tik pavadinimą. Dijafa, – žodis nusirito nuo liežuvio. – Skamba maloniai egzotiškai.
– Taip ir yra. Naktys dykumoje šiltos ir sausos, o dangaus skliaute žiba ryškiausios žvaigždės, kokias tik galima pamatyti.
Jo kuždesys kurstė jos vaizduotę.
– Kaip stebuklinga. Nesmagu prisipažinti, bet niekada nebuvau išvykusi iš JAV.
– Niekada?
Ji papurtė galvą.
– Niekada. Visada norėjau keliauti.
Sąrašo noras Nr. 6 buvo nukeliauti į kokią nors tolimą egzotišką šalį. Ji įsivaizduodavo save stovinčią Šv. Morkaus aikštės Venecijoje viduryje arba priešais Sfinksą Egipte. Kad tik būtų kuo kitoniškiau nei Čarlstone.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
