pone Kirijaku? Ar taip raminate sąžinę? Kaip naktimis sumerkiate akis?
Anžė staiga pajuto, kad širdis ėmė beprotiškai daužytis, delnai sudrėko. Jos pyktis išsiveržė pernelyg audringai ir vyrai tarpduryje staiga žengė į priekį, pasiruošę įsikišti. Anžė juos buvo beveik pamiršusi.
– Kas jie tokie?
– Mano apsaugininkai.
Nikas Kirijaku nekantriai mostelėjo vyrams ir tuodu pranyko, palikdami Anžę su vyru, kurį ji mažiausiai norėjo matyti.
– Jeigu su visais elgiatės kaip su mano seserimi, aišku, kodėl jums reikia apsaugos. Esate be sąžinės! – ji padėjo abi rankas ant stalo – tik taip galėjo susilaikyti nesmogusi. – Mano sesuo mirė iškritusi per jūsų namų balkoną, o jūs tvirtinate, kad jūsų sąžinė švari.
Aplink griežtą Niko burną susimetė smulkios įtampos raukšlelės.
– Policija viską nuodugniai ištyrė. Buvo atliktas skrodimas. Išvada – mirtis dėl nelaimingo atsitikimo, – kaip šaltu vandeniu perliejo griežtas, bejausmis pareiškimas.
Anžei užvirė kraujas. Ji nė neįtarė sugebanti jausti tokį pyktį. Matyt, tai dėl to, kad iki šiol neturėjo progos išlieti jausmų. Rūpindamasi motina tik naktį galėdavo atitrūkti ir pamąstyti. Tada užliedavo prisiminimai apie seserį. Mažąją sesutę, kurią ji mylėjo labiau už viską pasaulyje.
Anžė nurijo ašaras.
– Nelaimingas atsitikimas. Kurgi ne. Kas dar? – pylė pašaipiu balsu. – Jūs labai svarbus asmuo, pone Kirijaku, tiesa?
Galingas Niko kūnas sustingo.
– Nelabai suprantu, apie ką kalbate, panele Litlvud, bet turiu įspėti – būkite atsargesnė.
Kažkas jo intonacijoje sudrebino Anžę, nors ji pati nesuprato kas, nes Nikas nepakėlė balso, kalbėjo itin ramiai.
Ji prisiminė straipsnį verslo skiltyje, kuriame Nikas Kirijaku apibūdinamas kaip šaltakraujis, žiaurus ir negailestingas. Anžė kaipmat suvokė, kodėl žurnalistai taip parašė. Jo griežta, ledinė ramybė buvo visiška priešingybė verdančiam jos pačios kraujui.
Sielvartas žmogų keistai pakeičia. Šią akimirką Anžė savyje atrado tai, ko neįtarė esant – pirmapradžius, dar niekad neatsiskleidusius jausmus, troškimą nuplėšti nuo nepadoriai dailaus jo veido tą pasipūtėlišką kaukę.
– Daktarė Litlvud, – pataisė jį Anžė kilstelėjusi smakrą. Ištarė tai su intonacija, kurią saugojo pernelyg išpuikusiems universiteto studentams. – Aš jūsų nė per plauką nebijau.
– Daktare Anželina Litlvud, mano apsilankymo tikslas nėra jus įbauginti, – jis šyptelėjo duodamas suprasti, kad panorėjęs galėtų įbauginti ją kaip zuikį. Anžė sugniaužė kumščius.
– Aš neleidžiu savęs vadinti Anželina, – jos nuomone, tai buvo kvailas vardas, tinkamas visai kitokiai moteriai – žaviai gražuolei, o ne stropiai, pilkai archeologei. – Norėčiau būti vadinama Anže. Tą žinotumėte, jeigu būtumėte suvokęs ir pirmąjį dalyką.
Rūstus Niko žvilgsnis nepaleido Anželinos.
– Apie jus žinau daug. Klasikinės archeologijos diplomas, daktaro disertaciją parašėte Viduržemio regiono archeologijos tema. Specializacija – klasikinis graikų menas ir keramika. Įspūdinga mokslinė charakteristika tokiai kaip jūs. Sakykite, daktare Litlvud, – negalėjai nepastebėti lengvo kirčio tariant daktare, – ar dažnai tenka slėptis už mokslinio laipsnio?
Netekusi žado, kad šis žmogus tiek daug apie ją žino, Anžė tvirčiau įsikibo į stalą.
− Tik tada, kai man rodoma nepagarba.
− Taip manote? − Nikas atidžiai ją tyrinėjo, akimis mesdamas šalin baltą chalatą, akinius, iš standaus kuodo išlaisvindamas veržlius plaukus. − Esate visai nepanaši į seserį…
Tyčia ar ne, bet Nikas užbėrė druskos ant skaudžiausios žaizdos.
Norėdama nuslėpti tų žodžių sukeltus jausmus Anžė nusisuko. Ji žinojo nesanti tokia kaip Tifanė, jau seniai suprato, kad jiedvi iš esmės skirtingos. Bet tai niekaip nepaveikė seserų santykių. Anžė labai ją mylėjo, net kai iš meilaus vaiko Tifanė virto paniurusia aikštinga paaugle. Nors nedaug kas jas siejo, tai nepalengvino skausmo dėl sesers žūties. Anžę nepaliaujamai graužė kaltė, kad per mažai stengėsi paveikti jaunėlę, įkalbėti pakeisti gyvenimo būdą.Dar tas motiną apsėdęs: O kas, jeigu… Kas, jeigu Anžė nebūtų buvusi tokia priešiška Tifanės pomėgiui pramogauti? Jei nebūtų tokia nuobodi ir pasinėrusi į darbą? Jeigu būtų skridusi kartu į Graikiją? Jeigu būtų buvusi kartu su seserimi tą lemtingą naktį?
Iškankinta slogių minčių Anžė kilstelėjo ranką ir mėgindama numalšinti skausmą persibraukė kaktą. Ji buvo jau bepradedanti tikėti, kad prisidėjo prie Tifanės mirties, leisdama jai eiti savigriovos keliu, o ne saugodama nuo tokių vyrų kaip Nikas Kirijaku.
− Ar skaitėte tyrimo išvadą? − šaltas ir negailestingas balsas toliau erzino Anžę. Ji atsisuko, be smulkesnio aiškinimo suvokusi Niko klausimo esmę.
− Jeigu klausiate, ar žinojau, kad Tifanė buvo išgėrusi − taip, − tyliai atsakė ji ir pastebėjo nuostabą jo akyse. − Ką? Negi manote, kad nežinau? O gal tikėjotės, kad tai neigsiu?
− Jūs manote, kad esu atsakingas už jūsų sesers mirtį, nors išvadoje kaltinimai man paneigti. Pamaniau, kad faktai gali būti jūsų nepasiekę.
Anžė spoksojo į jį nepasitikėjimo kupinu žvilgsniu.
− Pone Kirijaku, faktas yra tas, kad Tifanė buvo dar visai jaunutė. Viename iš jūsų viešbučių ji pradėjo dirbti praėjus vos dviems mėnesiams po aštuonioliktojo gimtadienio. Daugumai aštuoniolikmečių alkoholis − kelias į suaugusiųjų pasaulį.
− Juk jūs irgi išgeriate, daktare Litlvud?
Anželina susiraukė.
− Nesuprantu, koks čia ryšys su Tifane.
− Tikrai? − Nikas atsainiai, siutinančiai ramiai nusišypsojo. Anžė net pagalvojo, ar jis nebus įgijęs teisininko išsilavinimo. Rodėsi, stengiasi įsprausti ją į savo pačios žodžius, kurie jį išteisintų.
− Jei galvojate, kad Tifanės girtumas panaikina jūsų kaltę, turiu pranešti, kad aš taip nemanau. Šiomis aplinkybėmis jūsų abejingumas tiesiog užgaulus. Dėl jūsų tą vakarą Tifanė gėrė! Tai jūsų kaltė!
Ir kodėl anksčiau ji vengė susitikti su šiuo žmogumi? Tiesiai ir aiškiai išsakius mintis Anžei labai palengvėjo.
Nė per plauką nesujaudintas Anžės kaltinimų Nikas pašaipiai kilstelėjo tamsų antakį.
− Manote, kad laikiau jai butelį prie lūpų?
− Neatmesčiau tokios galimybės. Šiaip jūsų ir mano sesers keliai nebūtų susikirtę, bet žiauri lemtis jus suvedė.
