buvo jauna svajoklė, ir jūs tuo pasinaudojote. Pone Kirijaku, judu buvote iš skirtingų sluoksnių. Turėjote tai suprasti, net jeigu Tifanė nesuvokė. Reikėjo ir toliau gerintis prie modelių ir aktorių, kurios priima jūsų žaidimo taisykles. Bet jūs negalėjote atsilaikyti prieš mano seserį, ar ne? − Anžės balse skambėjo panieka. − Pasinaudojote Tifanės naivumu ir sudaužėte jai širdį.
Stojo ilga nejauki tyla. Nikas susikaupęs tyrinėjo Anžės veidą.
− Neketinu teršti jūsų sesers vardo, − atsiduso jis. − Bet matau, kad mudu skirtingai prisimename Tifanę.
− Žinoma! Kaip kitaip galėtumėte patogiai gyventi ramia sąžine? Akivaizdu, kad jums pavyko įtikinti save, jog esate visai be kaltės. Bet tiesa yra ta, kad iki išvykdama į Graikiją Tifanė nė tikro vaikino neturėjo, o jūs dar… − Anžė nuščiuvo, jos skruostai užsidegė raudoniu.
Nikas klausiamai pakreipė išdidžią gražią galvą.
− Aš dar?.. −paragino jis grėsmingai švelniai. − Prašyčiau nieko nuo manęs neslėpti, daktare Litlvud. Sakykite viską apie mano elgesį su jūsų tyrąja sesute. Prisipažinsiu, esu pakerėtas jūsų požiūrio į gyvenimą. Akivaizdu, kad didžiąją savo gyvenimo dalį praleidote užsidariusi tarp storų universitetų ir muziejų sienų.
Anžė stebėjosi, ką tokio moterys jame mato? Ar tai pavojaus dvelksmas? Grėsmės nuojauta? Tarsi susidūrus su įtraukusiu nagus tigru, kuris bet kada gali parodyti savo mirtiną jėgą.
Nikas išties buvo nepaprastai gražus, bet nuo jo atšiaurumo Anžei šiurpo oda. Ji prisiminė, ką jos motina kalbėjo apie Niką Kirijaku. Mama didžiavosi naujuoju Tifanės meilės ryšiu ir tai Anžei kėlė siaubą ir pasidygėjimą.
– Jis vyresnis už Tifanę mažiausiai penkiolika metų, – atkreipė dėmesį Anžė, bet motina tik gūžtelėjo pečiais.
– Anže, jis pinigingas, nė nekalbant apie įtakingumą. Kas benutiktų, ji jau turi padėtį. Būdama su juo Tifanė pateks į tokus sluoksnius, apie kuriuos be Niko draugijos nė svajoti negalėtų. Kalbama, kad jis talentingas verslininkas, jo sąskaitose milijardai. Ir protingas! Jis susitikinėjo su modeliais ir aktorėmis, bet niekada ilgiau nei kelias savaites. Akivaizdu, kad nė neketino jų vesti. Ir štai dabar jau mažiausiai šešias savaites draugauja su mūsų Tifane! Tai neabejotinai rimta. Ar gali patikėti?
Bet Anžei patikėti buvo labai sunku.
– Ko tokiam Nikui Kirijaku domėtis Tifane?
Jeigu jis iš tiesų toks protingas, kaip kalbama, tai Tifanė turėjo jam sukelti nuobodulį per pirmąsias pažinties minutes. Ji galėjo plepėti tik apie madas ir šukuosenas. Anžė mylėjo seserį, tačiau ne aklai.
Motinos atsakymas buvo šiurkštus:
− Tifanė nepaprastai graži, − gynė ji dukrą. − Tradicinis graikas vertina moters grožį, o ne protą. Nė nesitikiu, kad suprasi, nes tau geriausia leisti vakarus įbedus nosį į kokią storą knygą. O milijonus uždirbantis vyras grįžęs namo tikisi šio to daugiau nei pokalbis. Bet iš kur tau žinoti…
Anžė pašaipiai sumurmėjo. Ir kodėl tie puikūs vyrai virsta kvailiais vos pamatę gražų veidelį? Taip nutiko ir jos tėvui. Kalbant apie moteris, Nikui Kirijaku taip pat trūko santūrumo. Motina teisi – Anžė niekada to nesuprato ir nesupras.
Dabar, žiūrėdama į šitą vyrą, ji nė kiek neabejojo, kas kaltas dėl sesers žūties.
– Tifanė buvo naivi. Matyt, ir kvaila.
– Taip manote?
Jai pasirodė, kad tamsios Niko akys pavojingai žybtelėjo, bet tučtuojau užgeso. Jis vėl tapo įprastai ramus. Priešingai nei Anžė. Ji jautėsi paleidžianti iš rankų vadžias. Teisindamasi, kad neįmanoma paveikti sąžinės žmogaus, kuris jos tiesiog neturi, Anžė aršiai stojo ginti sesers:
– Jūs išprusęs žmogus. Netikiu, kad nematėte, kas slypi po šviesiais plaukais ir makiažu. Negaliu patikėti, kad nežinojote tiesos apie ją.
– Apie Tifanę žinojau viską, – nukirto Nikas, jo kaulėti skruostai sutrūkčiojo. – Tik pradedu abejoti, ar jūs žinote.
– Mano sesuo rengėsi ir elgėsi taip, tarsi būtų vyresnė nei iš tiesų. Bet ji buvo vaikas, kuris žaidė ne pagal jūsų taisykles, ir jums derėjo tai žinoti! Nereikėjo švaistytis tuščiais pažadais.
Nikas prisimerkė ir sunkiai atsiduso.
− O ką aš jai pažadėjau?
Negalėdama patikėti, kad jis turi tiek įžūlumo neigti savo darbelius, Anžė papurtė galvą.
− Žadėjote vesti, bet mes abu žinome, kad niekada nebūtumėte to padaręs. Vedybos neįtrauktos į jūsų darbotvarkę.
Stojo ilga slogi tyla.
− Kodėl manote, kad žadėjau ją vesti?
− Ji pati man sakė! Neabejoju, tikėjotės, jog Tifanė neprasitars, kad pasipiršote. Kaip nepasisekė, ji neišlaikė paslapties! − virpančiomis rankomis Anžė rankinėje susirado mobilųjį telefoną.
− Dvi savaitės prieš mirtį parašė žinutę. Tik dvi savaitės… Paskui ji iškrito iš jūsų balkono, pone Kirijaku.
Nikas buvo nenatūraliai ramus.
− Parodykite.
Anžė peržvelgė žinutes ir sustojo ties Tifės vardu. Gniutulas užspaudė gerklę.
− Čia parašyta: N. ketina mane vesti. Aš tokia laiminga! Siųsdama šią žinutę ji dar buvo gyva… − Anželina įbruko telefoną Nikui į ranką ir sunkiai nurijo seiles. Ne, ji negali pravirkti. − Tifanė buvo jus įsimylėjusi ir nepaprastai laiminga. Kita žinutė atėjo jos mirties vakarą. Skaitykite, ko neskaitote?
− Ką tik sužinojau tiesą apie N. Nekenčiu jo, − įtemptu balsu perskaitė Nikas. − Vadinasi, tai tiesa. Ji tikėjosi vedybų, − atsiduso, o Anžė piktai nusijuokė.
− Ir kodėl tai jus taip stebina? Pasakysite, kad Tifė turėjo žinoti, o ne tikėti, jog ketinate ją vesti? Kaip ir visų jaunų merginų, jos galva buvo prikimšta romantikos ir istorijų su laiminga pabaiga. Prisiminkite tai kitą kartą, kai norėsite pasilinksminti su paaugle. Tifanė jums buvo ne pora, jūs sudaužėte jai širdį! Turbūt todėl tą vakarą ji pasigėrė. Suprato, iš kokio molio jūs drėbtas!
Kažkas plykstelėjo Niko akyse.
− Jūs nė nenutuokiate, iš kokio molio aš drėbtas, daktare Litlvud.
− Žinau, mano seseriai nereikėjo artintis prie jūsų! Kiekviename laikraštyje jūs vis su kita mergina, žavinga gražuole. Akivaizdu, kad moterys jums tik pramogai, nieko daugiau.
Galingas Niko kūnas staiga įsitempė.
− Ar jūs visada tikite tuo, kas yra rašoma laikraščiuose?
− Ne viskuo, žinoma. Aš ne kvailė. Bet nebūna dūmų be ugnies.
−
