style="font-size:15px;"> − Patikėkite, nesišaipau iš jūsų sesers, o mažiausiai – iš jos mirties.
Jo perdėtoje ramybėje buvo kažkas tokio, kad Anžės kovingumas išsikvėpė. Ji norėjo vieno – kad Nikas išeitų. Susmuko kėdėje ir pasitrynė rankas į kelnes.
− Išeikite, − kimiu balsu paprašė ji ir nusiėmusi akinius pažvelgė į Niką. − Nežinau, ko jūs čia atėjote, bet noriu, kad išeitumėte. Ir pažadėkite nesiartinti prie mano motinos.
Šaltas jos žvilgsnis ir rūpesčio raukšlelės kaktoje privertė jį suraukti tamsius dailius antakius.
− Kodėl nešiojate akinius?
− Atsiprašau? − netikėtas klausimas pribloškė Anžę. Sustingusi ji mirktelėjo ir įsižiūrėjo į Niką. Pirmą kartą pastebėjo, kokios tamsios ir tankios jo blakstienos, švelninančios griežtus dailaus veido bruožus. − Man jų reikia darbui, kad įžiūrėčiau smulkmenas. Nesuprantu, kodėl jūs…
− Turėtumėte nešioti kontaktinius lęšius. Tai nepakeistų jūsų apgailėtinos asmenybės, tačiau bent sušvelnintų išorę − atrodytumėte moteriškesnė.
Pasipiktinusi Anžė atsiduso. Ją baisiai užgavo asmeninė Niko pastaba. Bandė sau priminti, kad neturėtų kreipti dėmesio. Visą gyvenimą motina laidė panašias replikas apie jos išvaizdą. Anže, vilkis suknelę. Anže, apsikirpk. Anže, pasidažyk. Mama nesuprato, kad tai nieko nepakeistų – jos vyresnėlė buvo negraži. Ji gimė negraži, tokia ir mirs. Ir tai jai nerūpi. O dabar vienintelis svarbus dalykas – jaunesniosios sesers netektis.
Visai nesuvokdama, ką jaučia, Anžė apgraibomis susirado akinius ir greitomis vėl užtupdė ant nosies.
− Man neįdomi jūsų nuomonė, pone Kirijaku, − Anžės balsas virpėjo, taip pat ir pirštai. − Norėčiau sužinoti jūsų apsilankymo priežastį. Aišku, kad atėjote ne atsiprašyti. Tai ko? Ar jūs iš tų, kurie sustoja pasidžiaugti, kai kaimynų tvartas dega?
Stojo ilgoka tyla. Nikas stebėjo Anžę, o ji jautėsi vis nesmagiau. Ko jis taip žiūri? Ar kada nors prabils?
Galiausiai Nikas atsikvėpė ir kažkas jo tamsių akių gelmėje sukėlė jai skrandyje virpulį. Anžė nesąmoningai pajuto, kad Niko žodžiai jai nepatiks.
− Ko čia atėjote? − jos balsas šiek tiek pasikeitė.
Nikas kietai sučiaupė lūpas.
− Ar esate kada girdėjusi apie Brandizi deimantą?
Nuo netikėto klausimo Anžė suraukė antakius:
− Kodėl turėčiau?
Jis šyptelėjo ir ranka mostelėjo į meno kūrinius Anžės darbo kambaryje.
− Domitės istorija ir legendomis, daktare Litlvud. Apie Brandizi deimantą pasakojama daugybė istorijų.
− Kaip teisingai paminėjote, mano specialybė – graikų menas ir klasikinė keramika. Apie papuošalus nedaug išmanau, − Anžė ištiesė pečius. − Nesuprantu šio pokalbio esmės.
− Brandizi deimantas yra vienas iš brangiausiai kada nors įvertintų akmenų. Tai nepriekaištingas rožinis deimantas. Tikslus laikotarpis nežinomas, bet tikima, kad Indijos princas užsakė jį ir padovanojo savo pirmajai žmonai kaip amžinos meilės ženklą. Matyt, jis tais dalykais tikėjo, − pašaipus šypsnys išdavė tikrąjį Niko požiūrį. − Deimantą gaubia daugybė prietarų.
Kažkas ramioje, kultūringoje Niko kalbėsenoje taip pagavo Anžės vaizduotę, kad net užlipusi ant stiklo duženų nebūtų pajutusi. Jos žvilgsnis perbėgo per ant stalo išdėliotas puodo šukes.
− Mitais ir legendomis dažnai apipinami senoviniai meno dirbiniai. Tyrinėjant kurio nors laikotarpio meną galima sužinoti apie tenykščių žmonių įsitikinimus.
− Mano šeimai akmuo atiteko prieš keletą kartų. Pagal tradiciją jis perduodamas vyriausiajam sūnui kaip dovana jo mylimajai. Jis neįkainojamas nei pinigais, nei kaip kitaip.
Anžei ėmė daužytis širdis – kaip visada, kai tekdavo kalbėti apie praeitį. Bet ji priminė sau, kad Nikas Kirijaku nėra mokslininkas ir jai nederėtų veltis į pokalbį. Kad ir kokia jaudinanti būtų tema.
− Nesuprantu, kaip tai susiję su mano seserimi.
Nikas ilgokai žvelgė į Anžę, paskui į ekspozicinę spintą, tyrinėdamas kažkokį senovinį puodą. Anžė tuo metu galėjo stebėti tamsius blizgančius jo plaukus ir plačius pečius. Jos susierzinimas augo.
− Ką šitas deimantas turi bendro su mano seserimi?
− Viską, − Nikas atsisuko. Jo žandikauliai trūkčiojo, akys žėrėjo Viduržemio jūros tamsa. − Tą naktį, kai iškrito iš balkono, daktare Litlvud, jūsų sesuo segėjo Brandizi deimantą. Įtariu, kad jis buvo tarp jos daiktų, kuriuos jums grąžino. Norėčiau jį susigrąžinti.
ANTRAS SKYRIUS
Anžė nustebusi pažvelgė į jį.
– Norite pasakyti, kad mirties naktį mano sesuo buvo pasipuošusi retu Brandizi deimantu? Deimantu, kuris vertas milijonų?
– Taip, tai tiesa, – buvo matyti, kad Niko tvirtas kūnas sustingo iš įtampos.
– Tuo pačiu iš kartos į kartą perduodamu deimantu, kurį jūsų šeimos vyrai dovanoja savo moterims kaip amžinos meilės ženklą? – nepatikliai nusijuokė Anžė, pagaliau supratusi padėties absurdiškumą. – Ar mano sesuo tai žinojo?
– Labai galimas daiktas, – pro sukąstus dantis iškošė Nikas.
– Vadinasi, jau vien tai, kad mano sesuo buvo pasipuošusi šiuo deimantu, galėjo suteikti jai vilčių, jog ją mylite ir ketinate vesti, tiesa?
– Kaip archeologė, jūs apdovanota įspūdingais sugebėjimais neteisingai interpretuoti faktus, daktare Litlvud, – įgėlė Nikas.
– Priešingai, aš bene pirmą kartą bandau juos atskleisti, – šaltai nusijuokė Anžė. – Ar mylėjote mano seserį, pone Kirijaku?
Iš to, kad Nikas delsė atsakyti, buvo aiškiai matyti šio klausimo beprasmiškumas.
– Mes supratome vienas kitą, – pagaliau ištarė jis.
– Tuo aš net neabejoju. Juk ji buvo tokia jauna ir taip lengvai sugundoma romantiškomis kalbomis bei turtais. Tifanė tikriausiai buvo lengvas grobis tokiam rafinuotam ir patyrusiam vyrui.
– Daugiau neketinu aptarinėti jūsų sesers mirties aplinkybių, – nukirto Nikas.
Anžė pastebėjo, kad jame ledinį šaltį keičia pyktis, ir pajuto giliai viduje kirbantį pasitenkinimą.
– Jums užtenka žinoti, kad šis deimantas jai nepriklausė! – buvo akivaizdu, kaip stipriai Nikas trokšta jį susigrąžinti.
Supratusi galinti gerokai apkartinti jo gyvenimą Anžė pajuto
