pasisveikino su ja praėjusį kartą. Šįkart išmes jį iš namų, su drabužiais arba be jų. Šįsyk jis sulauks staigmenos.
Miegamajame buvo tamsu. Miranda įjungė šviesą.
Kaip ir spėjo, jis gulėjo išsidrėbęs ant lovos. Rankos atmestos į šalis, kojos susipynusios paklodėse. Nuogas. Tačiau be šypsenos veide. Jame– sustingęs siaubas, burna pravira nuo tylaus riksmo, akyse– baugus amžinybės vaizdas. Nuo lovos kabojo krauju persisunkęs paklodės kraštas. Be tylaus tekšenimo– tamsiai raudonos spalvos skysčio lašėjimo ant grindų– kambaryje viešpatavo tyla.
Miranda įstengė žengti vos du žingsnius į priekį. Ją supykino. Žiopčiodama ir žiaukčiodama parkrito ant kelių. Kai vėl pakėlė galvą, ant grindų pamatė didelį virtuvinį peilį. Nereikėjo net antrą kartą žvilgtelėti į jį. Iš karto atpažino rankeną, dvylikos colių plieninius ašmenis ir žinojo: jis iš virtuvės spintelės stalčiaus.
Peilis, ant kurio liko jos pirštų atspaudų.
Peilis, suteptas krauju.
Čeisas Tremeinas važiavo visą naktį, kol pradėjo brėkšti. Ritmingas ratų dunksėjimas į asfaltą, prietaisų skydelio švytėjimas, kažkokia iš radijo tyliai sklindanti melodija– viskas atrodė tarsi miglotas, labai blogas sapnas. Realu buvo tik tai, ką jis lėkdamas tolyn tamsiu greitkeliu vis kartojo garsiai ir mintyse.
Ričardas miręs. Ričardas miręs.
Pats išsigando nuo garsiai ištartų savo žodžių tamsiame automobilyje. Pakirdo iš transo. Pasižiūrėjo į laikrodį. Ketvirta ryto. Važiavo jau keturias valandas. Priekyje matėsi Naujojo Hampšyro ir Meino valstijų riba. Kiek valandų dar truks kelionė? Kiek mylių? Jis spėliojo, ar lauke šalta, ar oras kvepia jūra. Automobilis jam tapo baro kamera, uždara skaistykla, kurioje švietė žalios lemputės, sklido liftų ir prekybos centrų muzika. Jis išjungė radiją.
Ričardas miręs.
Miglotai prisiminęs telefono skambutį vėl mintyse išgirdo šiuos žodžius. Evelina nepasivargino sušvelninti smūgio. Jis vos spėjo atpažinti brolienės balsą, o ji iš karto pritrenkė jį žinia. Jokios įžangos, perspėjimo ar prašymo atsisėsti. Tik pliki faktai, pateikti Evelinos įprastu šnabždesiu. „Ričardas miręs,– pasakė ji.– Nužudytas. Moters…“
O tada, kitu įkvėpimu: „Man reikia tavęs, Čeisai.“
To jis nesitikėjo. Čeisas buvo pašalietis. Tremeinas, kuriam niekas nesivargindavo paskambinti. Tas, kuris susirinko daiktus ir išvyko iš valstijos, visam laikui palikęs šeimą. Brolis su trikdančia praeitimi. Čeisas– atstumtasis, Čeisas– balta varna.
„Čeisas– pavargėlis“,– pagalvojo jis stengdamasis nuvaikyti miego voratinklius, grasinančius įvilioti jį į spąstus. Pravėrė langą, įkvėpė šalto oro, jūros ir pušų kvapo. Meino kvapo. Jis, kaip niekas kitas, atgaivino vaikystės prisiminimus. Akmenuoto paplūdimio naršymas iki kulkšnių jūros žolėse. Ką tik surinktų moliuskų geldelės, tarškančios kibire. Migloje aimanuojanti rūko sirena. Visa tai sugrįžo vienu vėjo gūsiu: vaikystės, gerų laikų kvapas, tų senų dienų, kai manė, kad Ričardas– pats drąsiausias, protingiausias ir geriausias brolis pasaulyje. Iki tų laikų, kai perprato tikrąją Ričardo prigimtį.
Nužudytas. Moters.
Vis dėlto žinia Čeiso nepritrenkė.
Jis svarstė, kas ji tokia, kas galėjo sukelti jai tokį įniršį, kad suvarytų peilį jo broliui į krūtinę. Na, jis galėtų spėti. Nenusisekęs meilės romanas. Pavydas dėl naujos meilužės. Neišvengiamas išsiskyrimas. O tada kilęs pyktis, kad ja pasinaudota, jai meluota, įniršis, užgožęs sveiką nuovoką ir savisaugos instinktą. Čeisas galėjo papasakoti visą scenarijų. Jis netgi įsivaizdavo moterį, panašią į visas kitas, užklydusias į Ričardo gyvenimą. Žinoma, ji patraukli. Ričardui tai buvo labai svarbu. Tačiau nuo jos dvelkia kažkokiu beviltiškumu. Galbūt jos juokas kiek per garsus ar šypsena per daug dirbtinė, o raukšlelės apie akis atskleidžia, kad moteris po truputį vysta. Taip, moterį jis matė aiškiai. Tas vaizdas kėlė jam gailestį ir pasibjaurėjimą vienu metu.
Ir pyktį. Kad ir kokį apmaudą jautė Ričardui, vis dėlto jie buvo broliai. Jie dalijosi tais pačiais prisiminimais, lėtai plaukiodavo ežere tingiomis popietėmis, eidavo pasivaikščioti molu, tyliai kikendavo tamsoje. Paskutinį kartą jie rimtai susipyko, bet tolimiausiame sąmonės kampelyje Čeisas visada manė, kad jie sugebės susitaikyti. Visuomet galima viską ištaisyti ir vėl būti draugais.
Taip galvojo iki nelemto Evelinos skambučio.
Tarsi potvynis per pilnatį sukilo pyktis. Visos galimybės prarastos. Jau negalės pasakyti: „Man tu labai svarbus.“ Ar: „Prisimeni, kai…“ Kelias priešakyje susiliejo. Čeisas sumirksėjo ir tvirčiau suspaudė vairą.
Pamažu kylant saulei važiavo toliau.
Dešimtą ryto pasiekė Bas Harborą. Vienuoliktą jau stovėjo „Dženi B“, atsukęs veidą į vėją, rankomis įsikibęs į kelto turėklus. Tolumoje Šeperdo sala kaip žema žalia kupra kilo iš miglos. „Dženi B“ laivapriekis kilnojosi per bangas ir Čeisas pajuto gerkle kylantį pažįstamą šleikštulį. „Visada kamuojamas jūros ligos“,– pagalvojo jis. Jūreivių šeimoje Čeisas buvo sausumos žmogus, sūnus, kuriam patiko jausti tvirtą žemę po kojomis. Lenktynių prizai visada atitekdavo Ričardui. Vienos burės laivais, šliupais– nesvarbu, kokios klasės,– Ričardas visada laimėdavo. Šiuose vandenyse jis ištobulino savo įgūdžius, išmoko laviruoti, svyruoti į šalis ir šūkauti nurodymus kitiems. Burę aukštyn, burę žemyn. Čeisui visa tai atrodė nesuprantamos kvailystės. Ir dar tas apgailėtinas šleikštulys…
„Dženi B“ švartuojantis jis giliai įkvėpė sūraus oro ir pajuto, kaip rimsta skrandis. Įsėdo į automobilį ir laukė, kol galės išvažiuoti iš kelto. Prieš jį stovėjo aštuoni automobiliai. Jų numerių lentelės rodė, kad jie iš kitos valstijos. Regis, pusė Masačusetso kiekvieną vasarą vyksta į šiaurę. Beveik galėjai išgirsti, kaip Meinas dejuoja nuo visų tų prakeiktų mašinų svorio.
Keltininkas pamojo jam važiuoti. Čeisas įjungė pavarą ir užkilo rampa į Šeperdo salą.
Nustebo, kad per tiek metų ši vieta beveik nepasikeitė. Tie patys seni pastatai Jūros gatvėje: Salos kepykla, bankas, Ficdžeraldo kavinė, „Five and dime“– pigių niekučių krautuvėlė, Lepino universalinė parduotuvė. Keliose vietose atsirado naujų vardų. Grožio salonas „Vogue“ dabar tapo „Goramo knygomis“, namų apyvokos reikmenų parduotuvę pakeitė antikvariatas ir nekilnojamojo turto agentūra. O varge, kiek pokyčių per turizmą.
Už kampo pasuko į Kalkakmenio gatvę. Kairėje, tame pačiame sename plytiniame name buvo įsikūrusi laikraščio „Salos šauklys“ redakcija. Čeisas mintijo, ar viduje kas nors pasikeitę. Jis gerai prisiminė šią vietą: dekoratyvines alavo lubas, nušiurusius stalus, sieną, nukabinėtą leidėjų Tremeinų portretais. Mintyse aiškiai regėjo tą vaizdą, netgi matė „Remingtono“ rašomąją mašinėlę ant tėvo stalo. Žinoma, „Remingtonai“ jau seniai bus dingę. Dabar ten tikriausiai stovi prašmatnūs vienodi kompiuteriai. Na, bent jau taip Ričardas vadovautų laikraščiui. Keistų sena į nauja.
O dabar reikalingas kitas Tremeinas.
Čeisas važiavo toliau. Pasuko į Kaštonų kalvą. Puse
