kad visa tai žinote.
– Aš taip pat žaidžiau krepšinį. Madisono vidurinėje mokykloje, Viskonsine. Laisvų metimų ir įmestų taškų rekordininkas.
Čeisas puikiai tai įsivaizdavo. Lornas Tibetsas, pašėlęs krepšinio aikštelės neūžauga. Štai iš kur toks kaulus traiškantis rankos paspaudimas.
Staiga atsidarė nuovados durys. Moteris sušuko:
– Ei, Lornai!
Tibetsas liūdnai atsisuko į ką tik iš gatvės įsiveržusią lankytoją.
– Ir vėl grįžai, Ana!
– Kaip tas netikras pinigas! – šūktelėjo moteris ir persimetė aplamdytą rankinę ant kito peties. – Kada galų gale gausiu oficialią ataskaitą?
– Kai tokią turėsiu. O dabar nešdinkis.
Visai nesutrikusi moteris pasisuko į Eveliną. Abi galėjo pozuoti madų žurnalui. Prie Anos– susivėlusiais plaukais, dėvinčios per didelį sportinį nertinį, nušiurusius džinsus– nuotraukos būtų parašyta „Prieš tai“.
– Ponia Tremein? – mandagiai kreipėsi ji. – Žinau, kad dabar netinkamas metas, bet aš vėluoju atiduoti straipsnį ir man reikia trumpo komentaro…
– Dėl Dievo meilės, Ana! – užriaumojo Tibetsas. Jis pasisuko į prie registratūros stalo sėdintį policininką. – Elisai, išvesk ją iš čia!
Elisas kaip žaislinis spyruoklinis klounas iš dėžutės stryktelėjo nuo kėdės.
– Eime, Ana. Žygiuok pro duris, nebent norėtum rašyti straipsnį sėdėdama už grotų.
– Einu. Einu, – sumurmėjo Ana ir atplėšė lauko duris. Jai išeinant jie išgirdo šnabždesį. – Jergutėliau, jie net neleidžia merginai dirbti savo darbo…
Evelina pasižiūrėjo į Čeisą.
– Tai Ana Berenger. Viena geriausių Ričardo reporterių. O dabar didžiausia kenkėja ir įkyruolė.
– Negali kaltinti, – tarė Tibetsas. – Juk už tai jai ir mokate, ar ne? – Jis paėmė Eveliną už parankės. – Eime, reikia pradėti. Tiesiai į mano kabinetą. Tai vienintelė nuošali vieta šiame akvariume.
Lorno kabinetas buvo tolimiausiame koridoriaus gale, praėjus daugybę spintos dydžio kambarėlių. Beveik kiekvienas kvadratinis colis užgrūstas baldais: stalas, dvi kėdės, knygų spinta, metalinės spintelės. Suglebęs, niekieno nepastebimas papartis kampe. Nors kabinetas ankštas, visur atrodė švaru, dulkės lentynose nuvalytos, visi dokumentai tvarkingai sudėti į dėžutę su užrašu „Siunčiamieji“. Ant sienos, visiems matomoje vietoje kabojo plakatas: „Kuo mažesnis šuo, tuo aršesnė kova.“
Tibetsas su Evelina atsisėdo. Trečią kėdę atnešė sekretorei, turėjusiai užrašyti pokalbį. Čeisas atsistojo kampe. Džiaugėsi galįs stovėti ir judinti sustingusius sąnarius.
Bent jau pirmas dešimt minučių buvo gera. Tada Čeisas pajuto, kad svyra į šoną, beveik negirdi, apie ką kalbama. Jautėsi kaip tas apgailėtinas, pamažu vystantis papartis.
Tibetsas uždavinėjo klausimus, o Evelina atsakinėjo įprastu šnabždančiu balsu, galinčiu kiekvieną užmigdyti žiemos miegu. Ji smulkiai nupasakojo to vakaro įvykius. Įprastas vakaras, sakė ji. Šeštą valandą visi vakarieniavo. Valgė ėrieną su šparagais, citrininį suflė desertą. Kaip visada Ričardas išgėrė taurę vyno. Kalbėjosi kasdieniškai, apie naujausias laikraščio paskalas. Dėl mažėjančio tiražo, kylančių spaudos išlaidų. Kėlė nerimą galimas teismo procesas dėl šmeižto. Aptarė paskutinį straipsnį, kuris supykdė Tonį Grefemą. Tada kalba sukosi apie Filipo egzaminus, Kesės pažymius. Apie nuostabias šiais metais alyvas, remontuotiną įvažiuojamąjį keliuką į garažą. Tipiškas pokalbis per šeimos vakarienę.
Devintą vakaro Ričardas išvažiavo į darbą užbaigti kelių reikalų– bent jau taip sakė. O Evelina?
– Pakilau į antrą aukštą miegoti, – pasakė ji.
– O Kesė su Filipu?
– Jie kažkur išėjo. Atrodo, į kiną.
– Taigi visi patraukė savais keliais.
– Taip, – atsakė Evelina ir nudyrė akis į savo rankas. – Ir viskas. Pusę pirmos nakties sulaukiau skambučio…
– Grįžkime prie pokalbio vakarienės metu.
Viskas buvo dar kartą pakartota. Kelios papildomos smulkmenos, bet šiaip ta pati istorija. Čeisą apleido paskutiniai budrumo likučiai, jis pasinėrė į pusiau nesąmoningą būseną. Kojos nutirpo, smegenys atbuko, akys lipo nuo miego. Traukė grindys. Jis pajuto, kad pamažu slysta…
Staiga pašokęs susigriebė, jog visi spokso į jį.
– Kaip jautiesi, Čeisai? – paklausė Evelina.
– Atleiskite, – sumurmėjo jis. – Tikriausiai esu labiau pavargęs nei maniau. – Papurtė galvą. – Gal galėčiau kur nors išgerti kavos?
– Koridoriaus gale, – pasakė Tibetsas. – Pilnas kavinukas ir sofa, jei reikia. Gal ten mūsų ir palauk?
– Eik, – patarė Evelina. – Aš tuoj baigsiu.
Čeisas su palengvėjimu išsliūkino ieškoti palaiminto kavinuko. Eidamas koridoriumi pasižiūrėjo pro pirmas duris ir pamatė prausyklą. Kitos durys buvo užrakintos. Atidarė trečias. Prieblandoje išvydo sofą, kelias kėdes ir kitus baldus kambario kampe. Šoninėje sienoje pamatė langą. Susidomėjęs pro jį įžiūrėjo moterį, sėdinčią anapus prie stalelio kambaryje.
Ji jo nematė. Žvelgė į stalą priešais save. Galbūt nuo jos sklindanti ramybė prikaustė Čeiso dėmesį. Jis pasijuto tarsi medžiotojas, netikėtai miške pastebėjęs snaudžiančią elnę.
Čeisas tyliai įslinko į tamsą. Durys užsivėrė. Priėjo prie lango. Žinoma, tai buvo vienpusis veidrodis. Tik Čeisas galėjo stebėti ją. Moteris nežinojo, kad jis čia, vos už pusės colio storio stiklo. Čeisas pasijuto tikras niekšas, paslapčia spoksantis į ją, tačiau pasitraukti negalėjo. Jį užvaldė sena fantazija būti nematomam, tarsi musei, tupinčiai ant sienos.
Ir dar moteris.
Ji nebuvo gražuolė. Drabužiai ir šukuosena neparyškino jos pranašumų. Mūvėjo nublukusius mėlynus džinsus ir keliais dydžiais per didelius Bostono „Red Socks“ marškinėlius. Kaštoniniai plaukai– nerūpestingai supinti. Kelios neklusnios sruogos krito ant smilkinių. Nepasidažiusi arba pasigražinusi labai mažai, tačiau kosmetikos jai ir nereikėjo. Tokį veidą gali pamatyti „Patagonijos“ katalogo nuotraukose, kuriose moterys grėbsto lapus ar tupi apsikabinusios ėriuką. Sveikas, vos įdegęs veidas. Šviesiai pilkos arba melsvos akys nelabai tiko prie bendro vaizdo. Iš pabrinkusių vokų Čeisas suprato, kad ji verkė. Ir dabar kilstelėjusi ranką nusibraukė nuo skruosto ašarą. Pasižiūrėjo į stalą kažko ieškodama. Tada susierzinusi truktelėjo marškinėlių kraštą
