style="font-size:15px;"> – Kaip ir miestelis, – pritarė Filipas.
– Įdomus ir jaudinantis kaip visada, – šaltai pridūrė jo sesuo.
– Ką darysite su laikraščiu? – paklausė Čeisas.
– Jį perims Filipas, – atsakė Evelina. – Šiaip ar taip, jau laikas. Man reikia jo namuose, dabar kai Ričardo… – Ji sunkiai nurijo seiles ir nuleido akis. – Jis jau pasirengęs dirbti.
– Aš tuo šiek tiek abejoju, mama, – atsiliepė Filipas. – Koledže mokausi dar tik antrus metus. Be to, norėčiau daryti visai ką kita…
– Tavo tėvui buvo dvidešimt, kai senelis Tremeinas paskyrė jį redaktoriumi. Ar ne taip, Čeisai?
Čeisas linktelėjo.
– Taigi pats metas tavo vardui atsirasti po laikraščio pavadinimu.
Filipas gūžtelėjo.
– Džilė Vikeri puikiai atlieka savo darbą.
– Ji tik samdoma darbuotoja, Filipai. Laikraščiui reikia tikro kapitono.
Kesės akys staiga sužibo ir ji palinko į priekį.
– Yra ir kitų, norinčių šio darbo, – tarė ji. – Kodėl tai turi būti Filipas?
– Tavo tėvas pageidavo, kad Filipas vadovautų laikraščiui. Ričardas visada žinojo, kas „Šaukliui“ geriausia.
Kambaryje vėl įsivyravo tyla, pertraukiama tik ramaus laikrodžio tiksėjimo.
Evelina trūkčiodama iškvėpė ir užsidengė veidą rankomis.
– O Dieve, viskas atrodo taip šaltakraujiška. Negaliu patikėti, kad mes apie tai kalbame. Apie tai, kas užims jo vietą…
– Anksčiau ar vėliau turėsime apie tai kalbėti, – pasakė Kesė. – Apie daugelį dalykų.
Evelina linktelėjo galva ir nusuko akis.
Kitame kambaryje suskambo telefonas.
– Aš atsiliepsiu, – pasisiūlė Filipas.
– Tiesiog negaliu galvoti,– tarė Evelina spausdama pirštais smilkinius.– Jei tik galėčiau priversti smegenis dirbti…
– Viskas įvyko tik vakar, – švelniai prabilo Čeisas. – Reikia laiko, kad atsigautum po šoko.
– O privalau galvoti apie laidotuves. Jie net nesako, kada leis… – Ji suvirpėjo. – Nesuprantu, kodėl taip ilgai trunka. Kodėl tyrėjai viską turi tiek kartų tikrinti? Negi jie nesupranta, kas įvyko? Argi tai ne akivaizdu?
– Tai, kas akivaizdu, ne visada yra tiesa, – tarė Kesė.
Evelina pažvelgė į dukterį.
– Ir ką tai turėtų reikšti?
Sugrįžo Filipas.
– Mama, skambino Lornas Tibetsas.
– O varge. – Evelina sunkiai atsistojo. – Einu.
– Jis nori susitikti su tavimi asmeniškai.
Ji susiraukė.
– Dabar? Negali kiek palaukti?
– Tau taip pat geriau dabar su juo pasikalbėti, mama. Anksčiau ar vėliau vis tiek turėsite susitikti.
Evelina atsisuko į Čeisą.
– Negaliu važiuoti viena. Ar galėtum palydėti mane?
Čeisas nežinojo, nei kur jiems reikia važiuoti, nei kas tas Lornas Tibetsas. Tą akimirką jis tenorėjo palįsti po karštu dušu ir pamiegoti. Bet tai teks atidėti.
– Žinoma, Evelina, – atsakė jis. Nenoriai atsistojo ištiesdamas sustingusias kojas, kurių nuovargį tebejuto po ilgo važiavimo iš Greničo.
Evelina pagriebė rankinę. Ištraukė iš jos automobilio raktelius ir padavė Čeisui.
– Aš… per daug prislėgta, neįstengsiu vairuoti. Gal galėtum?
Jis paėmė raktelius.
– Kur važiuosime?
Drebančiomis rankomis Evelina užsidėjo saulės akinius. Tamsūs stiklai paslėpė paburkusius paakius.
– Į policiją, – atsakė ji.
2
Šeperdo salos policijos nuovada buvo įsikūrusi perstatytoje universalinėje parduotuvėje, kuri per daugybę metų buvo suskaldyta į galybę mažyčių patalpų ir kabinetų. Čeiso atmintyje atgijo daug įspūdingesnis statinys, tačiau seniai jis nesilankė jo viduje. Tada jis buvo dar tik vaikis, be to, labai padūkęs, ir jam policijos būstinė kėlė grėsmę. Tą dieną, kai jį atitempė už sutryptas ponios Gordimer rožes– beje, nuniokotas netyčia,– šios lubos atrodė daug aukštesnės, kambariai erdvesni, o visos durys– tarsi siaubo vartai.
Dabar Čeisas pastatą matė tokį, koks buvo iš tikrųjų,– seną ir nušiurusį, kurį verkiant reikėjo perdažyti.
Lornas Tibetsas, naujasis policijos viršininkas, savo sudėjimu labai tiko šiam klaustrofobiškam mažų kabinetų labirintui. Jei darbui policijoje buvo nustatytas koks nors minimalus pareigūno ūgio reikalavimas, tai jis kažkokiu būdu peršoko šią kartelę. Tai buvo kresnas vyras, pasipuošęs vasarine rusvai žalsva uniforma, ūgį didinančia kepure, kuri, kaip spėjo Čeisas, slėpė plinkančią viršininko galvą. Čeisui jis priminė Napoleoną, vilkintį visą oficialią aprangą.
Nors Tibetsas ūgiu ir negalėjo pasigirti, socialinių įgūdžių jam netrūko. Jis vikriai išlaviravo pro daugybę netvarkingai sustumtų stalų, metalinių spintelių ir pasisveikino su Evelina, reikšdamas pernelyg didelį, manieringą susirūpinimą.
– Evelina! Man taip nesmagu, kad turėjau pakviesti čionai atvykti. – Jis užjaučiamai spustelėjo jai ranką, tačiau nuo jo prisilietimo Evelina tik krūptelėjo. – Tikriausiai ši naktis tau buvo siaubinga, ar ne? Tikras košmaras.
Evelina patraukė pečiais, iš dalies atsakydama į klausimą, iš dalies bandydama išsilaisvinti iš jo gniaužtų.
– Žinau, kad dabar sunkus metas ir nenorėjau tavęs trukdyti, tik ne šiandien. Bet juk supranti, kaip viskas vyksta. Reikia baigti ataskaitas. – Jis žvilgtelėjo į Čeisą apgaulingai nerūpestingu žvilgsniu. Mažasis Napoleonas, pastebėjo Čeisas, turėjo smalsias, pastabias akis.
– Čeisas, – pristatė Evelina persibraukusi ranka per palaidinės rankovę, tarsi norėdama nusivalyti viršininko Tibetso letenos atspaudą. – Ričardo brolis. Šį rytą atvažiavo iš Konektikuto.
– O, – pratarė Tibetsas ir jo akys blykstelėjo
