be skatiko, – tarė tiesiai, stengdamasis prisiminti, kada dar jam taip nesisekė. Pastūmė lėkštę jos pusėn. – Valgyk.
Heilė vėl gurkštelėjo „Margaritos“.
– Be skatiko? – Ji nurijo seiles. – Ne. Aš turiu pinigų. – Ji pastatė taurę ant baro, pasisiekė mažą rankinę, tabaluojančią jai ant peties, ir pasidėjusi ant kelių atidarė. Viduje buvo pluoštas banknotų. – Ištuštinau savo taupomąją sąskaitą, – pasakė, tada pritildė balsą. – Likusius turiu kelioniniais čekiais. Taip tikrai daug saugiau. – Rankinė buvo užsegama sagtele.
Ji išgėrė dar vieną gurkšnį, sužiopčiojo ir pliaukštelėjo rankomis per veidą.
– Ai! Fui! Skauda! Skauda! – Ji siūbavo ant baro kėdės, pakaitomis griebdamasi tai už nosies, tai už burnos ir vėduodamasi ranka.
Kevinas patraukė lėkštę prie savęs ir linktelėjo barmenui.
– Norėtume stiklinės vandens.
Barmenas pripylė stiklinę ir padavė Heilei. Ji nugėrė mažumėlę. Po poros gurkšnių atsiduso.
– Daug geriau. – Ji pastatė stiklinę. – Man užėjo migrenos priepuolis.
– Visiems pasitaiko.
Heilė kilstelėjo, persisvėrė per barą ir čiupo mažą lėkštelę.
– Gal pasidalytum bulvytėmis?
– Kodėl ne?
Ji susižėrė keletą į savo lėkštę ir ėmė kramsnoti vieną.
Tikras pragaras, nusprendė į ją žiūrėdamas Kevinas. Jis numirė pačiame jėgų žydėjime, o tai– Dievo bausmė už visą tą košę, kurios prisivirė per gyvenimą.
– Taigi, aš iš Ohajo, – pasakė ji šypsodamasi. – Vakarų Ohajo. Iš mažo miestelio, apie kurį nesi nė girdėjęs. Ar esi buvęs Ohajo valstijoje?
– Kolumbe.
– Ten gražu, ką?
– Puiki vieta.
Ji linktelėjo nepajutusi sarkazmo jo balse.
Kodėl būtinai jam taip nutiko? Štai ką Kevinas norėjo žinoti. Bare be jo sėdėjo dar apie dvidešimt vyrukų. Kodėl būtent jis atėjo jai į pagalbą? Kodėl neįsikišo niekas kitas?
– Kaip jau minėjau, mano tėtis – pastorius. – Ji suvalgė dar vieną bulvytę, nugėrė „Margaritos“. – Mama mirė mane gimdydama, tai jos aš neprisimenu. Dalykas tas, jog jei esi pastoriaus vaikas, visi jaučiasi atsakingi už tave ir žiūri, kad nenueitum šunkeliais. Turėjau ne vieną mamą, o visas penkiasdešimt. Net nespėjus man sugalvoti ko nors ne taip, jau būdavo pranešta tėčiui.
– Aha.
Kevinas vėl nusisuko ir ėmė žiūrėti žaidimą, stengdamasis nesiklausyti Heilės.
– Todėl ir neturiu supratimo apie barus.
– Ko? – nesusilaikęs paklausė jis.
– Kad čia ne toks baras, kur galima skirti pasimatymus. Aš tik mėginu būti bloga.
Pasidarė įdomu. Jis atsilošė norėdamas geriau matyti Heilės veidą.
– Bloga?
– Žinoma. – Ji baigė gerti „Margaritą“ ir pastūmė taurę prie baro krašto. – Prašyčiau suplakti dar vieną, – pasakė ir džiugiai nusišypsojo barmenui. – Man patiko. – Ji vėl atsisuko į Keviną. – Tik norėčiau, kad būtų su skėčiu.
Tai jam nerūpėjo.
– Papasakok man apie savo blogus poelgius.
– Nesu pasielgusi blogai. Niekada. Bandau taip elgtis keliaudama į Havajus. – Ji apsižvalgė lyg norėdama įsitikinti, kad niekas negirdi. – Aš dar tik trečią kartą bare.
– Juokauji, – mestelėjo Kevinas – ne dėl to, jog ja netikėjo, o labiau vildamasis, kad ji pasakė netiesą.
– Iki to laiko, kai prieš tris dienas išvykau iš namų, nė sykio nebuvau gėrusi alkoholinių gėrimų. Todėl patį pirmą vakarą, kai sustojau, nuėjau į barą. – Ji krimstelėjo dar vieną bulvytę ir suraukė nosį. Iš pasitenkinimo akių kampučiuose susimetė raukšlelės. – Buvo bjauru, – pasakė nurijusi kąsnį. – Jaučiausi kaip nesava, o kai man nusišypsojo vyriškis, nėriau pro duris. Vakar buvo geriau.
Kevinas pasidavė. Nebuvo jokios prasmės vengti to, kas akivaizdžiai jam lemta.
– O koks antras kartas?
Heilė linktelėjo.
– Gėriau baltąjį vyną, tačiau turiu pasakyti, kad man jis visai nepatiko. Užtat beveik pavyko pasikalbėti.
Puiku.
Barmenas baigė plakti kokteilį ir pastatė taurę priešais ją.
– Norite, kad užvesčiau sąskaitą? – paklausė.
Porą sekundžių Heilė laikė suspaudusi lūpas.
– Galbūt, – ištarė pagaliau.
– Taip, – įsiterpė Kevinas. – Užveskite jai sąskaitą. Juk nori pati užsisakyti bulvyčių?
– Noriu. Tik prašau daugiau druskos.
Barmenas kažką sumurmėjo panosėje, tada užsirašė į mažą bloknotėlį.
– Sąskaita, – paaiškino Kevinas, kai jie liko vieni, – reiškia, kad jis susirašo viską, ko užsisakai. Mokėti reikia ne kiekvieną kartą, o vakaro pabaigoje.
Heilė išpūtė melsvai žalsvas akis.
– Geras!
Jį apėmė nuojauta, kad jei Heilė išgers dar vieną kokteilį, visas pasaulis ją vien tik stebins.
Kevinas atidžiai nužvelgė jos šviesią odą, plačią šypseną ir patiklias akis. Tokios moters nereikėtų paleisti vienos.
– Tau vertėtų pagalvoti, kaip grįžti į Ohają.
– Jokiu būdu. – Ji nugėrė didelį gurkšnį „Margaritos“. – Visą gyvenimą dariau taip, kaip liepė kiti. Dabar darau tik tai, ko pati noriu. Nesvarbu ką. – Jos veidas tapo piktas. – Niekas negali suprasti, ką tai reiškia, – kalbėjo toliau. – Niekada negalėjau išsakyti savo nuomonės. O jei pabandydavau, niekas manęs nepaisė. Niekam nerūpi, ką aš manau ir ko noriu.
– Ar dėl to bėgi?
– Būtent. – Ji
