užvaldyti jo. Juo labiau šitaip susiklosčius aplinkybėms. Ji buvo girta, viena, neįprastoje aplinkoje ir– kaip jam pasisekė!– nekalta. Ačiū, bet ne šį vakarą.
Dangų perskrodė žaibas, lyg perspėdamas, kad Visagalis registruoja visus šio vakaro įvykius. Turėdamas tai omenyje, Kevinas nebekreipė dėmesio į apvalumus, kurie spaudėsi prie jo kūno, ir tų apvalumų jam daromą poveikį. Gal ji šiek tiek lieknesnė, nei jam iš pradžių pasirodė, bet, regis, po ta bjauria suknele viskas savo vietoje. Nors jis neketino to patikrinti.
– Sakei, rožinis? – paklausė žvalgydamasis į pakelės viešbutukus abiejose magistralės pusėse.
– Aha. Su flamingais. – Heilė mirktelėjo jam. – Man patinka paukščiai.
– Gerai, kad pasakei.
Kevinas pastebėjo nediduką dviejų aukštų pastatą, atitinkantį jos apibūdinimą. Kone susigūžė pamatęs į cementą įspaustus plastikinius flamingus. Jei užeiga taip prastai atrodo naktį, kaip ji atrodys dienos šviesoje? Žinoma, dėl skonio nesiginčijama.
Gerai, kad norint ten patekti nereikėjo pereiti į kitą greitkelio pusę. Viešbutis tebuvo už poros šimtų jardų šiapus kelio.
– Eime, – pasakė jis ir ji beveik visu svoriu atsirėmė į jį.
Dangų nušvietė dar vienas žaibo blyksnis.
– Žiūrėk, – pasakė Heilė rodydama į dangų. – Argi tau nepatinka žaibai? Nejaugi nenorėtum, kad pradėtų lyti?
– Norėčiau.
Šalto vandens dušas galėtų jį atvėsinti. Iš girtos moters, kuri maldauja, kad ją suviliotų, gali tikėtis tik bėdos. Kevinas turėjo stengtis to nepamiršti, nes švelnūs šviesūs Heilės plaukai kuteno jam skruostą.
Jis lėtu žingsniu nuvedė ją link viešbučio. Heilė dar nebuvo suglebusi, šiek tiek kilnojo kojas, tačiau Kevinas nujautė: po kelių minučių viskas pasikeis. Gerai, kad kol kas dar bent rišliai kalbėjo.
– Prisimeni savo kambario numerį?
Užuot atsakiusi, Heilė atsiduso. Jis skruostu pajuto jos kvėptelėjimą.
– Neatsakei man į klausimą, – tarė ji.
– Kokį klausimą? – Jis suklydo pažvelgęs jai į veidą – melsvai žalsvas akis ir šypsenos išlenktas lūpas. Į suktą išraišką, kuri kaitino kraują ir vertė svarstyti galimybes. – Jokiu būdu, – sumurmėjo lyg sau, ne jai. Ten jis su ja neis.
Heilė atsistūmė nuo jo ir pamėgino išsilaikyti pati. Beveik pavyko. Kojomis tvirtai įsirėmusi į žemę ji susiūbavo pirmyn ir atgal, žengė netvirtą žingsnelį ir išskėtusi rankas į šalis atgavo pusiausvyrą.
– Kas man yra? – paklausė. – Kodėl vyrai nenori manęs suvilioti? Ar aš bjauri? Ar mano kūnas nepatrauklus?
Ar jiems tikrai būtina dabar apie tai kalbėtis? Kevinas nužvelgė nakties dangų, kuriuo plaukiantys sunkūs debesys žadėjo lietaus. Tolumoje blykčiojo žaibai.
– Po trisdešimt sekundžių kiaurai permirksime, – perspėjo jis.
Ji pervėrė jį žvilgsniu.
– Kalbu rimtai. Kuo aš bloga?
– Tu nesi bloga.
– Tai kodėl tu nenori?..
Akimirką jam atrodė, kad ji tikrai ištars žodį „pasimylėti“, tačiau paskutinę sekundę Heilė sučiaupė lūpas ir reikšmingai pažvelgė į jį. Bent jau jis suprato, kad kaip tik taip ji bando padaryti. Negana to, vos ant jo neužgriuvo.
Kevinas sugriebė ją per liemenį ir prisitraukė prie savęs.
– Pirmyn, – griežtai paliepė.
Heilė pajudėjo.
– Pasakyk, – neatlyžo ji. – Ko man trūksta?
– Jau sakiau – nieko. Tai ne dėl tavęs. – Velnias, kodėl nepasakius jai tiesos? – Viskas dėl to, kad esi pastoriaus duktė. Niekas nedrįstų spjauti Dievui į veidą.
Kol jie perėjo per baro automobilių stovėjimo aikštelę ir įžengė į viešbučio teritoriją, Heilė svarstė tai, ką jis pasakė.
– O kaip dėl uždrausto vaisto?
Tas „vaistas“ Keviną šiek tiek suglumino.
– Norėjai pasakyti – vaisiaus?
Heilė energingai linktelėjo ir vos nepargriuvo.
– Man sukasi galva, – apsidžiaugė ji kaip vaikas, gavęs saldainį. – Dangus irgi sukasi.
– Puiku.
– Aš galiu būti tas vaisius, – nenurimo ji.
– Jei taip nori.
– Ar aš tau nepanaši į vaisių? Argi neatrodau gundomai?
Kevinas nustebo, kad ji pajėgia ištarti daugiaskiemenius žodžius. Deja, nors ir išsaugojo gebėjimą kalbėti, judėti Heilei darėsi vis sunkiau. Kad galėtų toliau žingsniuoti link viešbučio, jam teko vis stipriau ją paremti.
– Kuris kambario numeris? – vėl pasiteiravo.
– Paklausyk, juk žinai, kas nutiko Ievai su tuo obuoliu. Taip galėtų būti ir man. Galėčiau būti obuolys.
– Esu tikras, kad galėtum būti net ir slyva. Nesustok.
– Slyva? Kas norėtų būti slyva?
Jie priėjo prie viešbučio. Kevinas stabtelėjo ir atsirėmė į koloną, laikančią antrojo aukšto lauko terasą.
– Man reikia rakto, – pasakė jis. – Išimsiu iš tavo rankinės.
Heilė linksmai nusišypsojo.
– Gerai.
Jis atsegė sagtį, įkišęs ranką panaršė ir ištraukė raktą su rožinio plastiko flamingu. Ant flamingo sparno dažais buvo užrašytas skaičius „trys“.
Nors neteks vargti lipant laiptais.
Kevinui užsegus rankinę, Heilė perkėlė svorį ant kitos kojos. Dėl to palinko ir prisispaudė jam prie šono dešiniąja krūtimi. Jis instinktyviai apglėbė ją abiem rankomis, padėdamas išsilaikyti. Ji apsigręžė ir juodu atsidūrė tiesiai vienas priešais kitą. Susiglaudę. Labai. Per daug.
Ji primerkė apsiblaususias akis.
– Tu labai stiprus, – sumurmėjo.
– Tik nepradėk, – perspėjo ją Kevinas stengdamasis susigaudyti, kur tas trečias numeris.
– Stiprus
