teisingai.
Heilė nusišypsojo. Kevinas turėjo pripažinti, kad jos šypsena puiki. Nušvietė visą veidą. Minėjo, kad jai dvidešimt penkeri, bet kartais elgėsi kaip nerangi paauglė, o ne suaugusi moteris. Be abejo, tai, kad ji– vienišo tėvo pastoriaus duktė, uždėjo antspaudą.
Kilo mintis pasiūlyti jai kitą kartą susirasti aukštesnės klasės barą, bet prisiminė, jog buvo nutaręs nesikišti. Jam pakako savų rūpesčių, nenorėjo užsikrauti daugiau.
– Negalėčiau pasakyti, kad man nepatinka pianinas,– pareiškė ji.
– Kas?
– Pianinas. Aš moku skambinti. Turėjau išmokti. Be to, truputį vargonuoju, tačiau moku vos kelias giesmes ir tas nekaip.
– Puiku. – Jis ėmėsi mėsainio.
– Muzika – geras dalykas. Bet aš norėjau būti mokytoja.
– Ar tėvas prieštaravo? – nesusilaikė nepasiteiravęs Kevinas.
Heilė atsiduso.
– Jis niekad tiesiai to nepasakytų. Jo ne toks būdas. Vis dėlto atsargiai mane spaudė. Tada daug sunkiau priešintis. Noriu pasakyti, jog išgirdęs kategorišką reikalavimą gali ginčytis, o užuominos ir raginimai taip užliūliuoja, kad staiga prabudęs pamatai atsidūręs ne ten, kur norėjai būti.
Ji vėl nugurkė didelį gurkšnį „Margaritos“. Barmenas atnešė lėkštę bulvyčių. Heilė dėkingai nusišypsojo.
Kevinas baigė valgyti mėsainį ir ėmė galvoti, kaip ištrūkus.
– Gal norėtum, kad grąžinčiau tai, ką suvalgiau? – paklausė Heilė ir mostelėjo į jo lėkštę.
– Ačiū, nereikia.
Ji gūžtelėjo pečiais ir ėmė traškinti kitą bulvytę.
– Vadinasi, esi JAV maršalas. Ką čia veiki?
– Pristačiau kalinį į sunkiųjų darbų kalėjimą netoliese.
Ji išpūtė akis.
– Ar čia yra kalėjimas?
– Argi nepastebėjai ženklų, draudžiančių pavėžėti keliaujančius autostopu?
– Pastebėjau, bet pamaniau, kad tai pokštas. Žinai, koks nors vietinių triukas turistams.
– Na, čia nėra turistų rojus. Dauguma žmonių tik trumpam užsuka su reikalais arba lanko savo giminaičius.
Ji žvilgtelėjo per petį, pasilenkė arčiau ir pritildė balsą:
– Ar čionykščiai žmonės pažįsta kalinius?
Kevinas sunkiai atsiduso.
– Heile, ar anksčiau kada nors buvai išvykusi iš gimtojo miesto?
– Žinoma. Ketverius metus praleidau Pietų baptistų merginų kolegijoje.
Puikumėlis.
– O baigusi kolegiją?
– Grįžau namo, gavau muzikos magistro laipsnį, tada baigiau kursus ir įgijau mokytojo kvalifikaciją. Baigiau su pagyrimu.
Heilė siektelėjo taurės. Ranka gerokai nuslydo į šalį. Ji ištiesė pirštus, paskui sugniaužė juos į kumštį.
– Man kažkas negerai su oda, – tarė. – Dilgčioja skruostus.
Kevinas tyliai nusikeikė. Žvilgtelėjo į beveik tuščią antrąją taurę, tada įdėmiai pažiūrėjo į barmeną, kuris nešvariu rankšluosčiu šluostė taures.
– Padarėte dvigubus? – paklausė.
Senis šyptelėjo.
– Maniau, nori, kad tau pasisektų.
Nuostabu. Tiesiog puikumėlis. Mažiau nei per keturiasdešimt minučių abstinentė pastoriaus duktė susipylė alkoholio kiekį, kurį galima prilyginti keturioms taurėms tekilos. Maždaug po dvidešimt minučių velnio lašai atliks savo darbą. Kevinas galėjo lažintis iš savaitės uždarbio, kad tada ji išvirs iš klumpių.
Jis tėkštelėjo ant baro keletą banknotų ir atsistojo.
– Eikš, Heile. Išvesiu tave iš čia, kol dar gali paeiti. Ar turi užsisakiusi viešbučio kambarį?
Ji mirktelėjo jam.
– Aš galiu paeiti.
– Aišku, kad gali. Kodėl nepamėginus?
Ji avėjo bjauriausius smėlio spalvos batelius, kokius jam kada nors teko matyti, visa laimė, nelabai aukštais kulniukais. Nuslydusi nuo kėdės gana ilgai stovėjo tiesiai ir tai teikė vilčių. Gal jis per jautriai reaguoja. Gal…
Heilė taip pasviro į kairę, kad vos nenugriuvo.
– Ar aš girta? – patenkinta paklausė šiaip ne taip išsilaikiusi ant kojų. – Kambarys sukasi aplinkui. Oho! Kaip šaunu!
Taigi, jai viskas atrodo šaunu.
– Ar apsigyvenai viešbutyje? – dar kartą paklausė Kevinas lėtai ir dėmesingai.
– Taip. Rožiniame. Patiko spalva. Netoliese. Reikia išeiti į lauką.
Ji parodė durų link ir vos nesitėškė veidu į grindis. Kevinas sugriežė dantimis.
– Apkabink mane per pečius, – pamokė, o pats apglėbė ją per liemenį.
Pirmiausia užliejo karštis, paskui visu kūnu aiškiai pajuto jos grakščias linijas.
Užuot vykdžiusi nurodymus, Heilė paprasčiausiai į jį atsišliejo.
– Skaniai kvepi, – pasakė, kai jis kone nešte nunešė ją durų link.
– Ačiū.
Nuves ją į viešbutį ir paliks, pamanė. Ji akimirksniu smigs, o prabus tokia pagiringa, kad praeis bet koks noras net pagalvoti apie „Margaritą“. Iki to laiko jai neprireiks jo, o nuvažiuoti, kur yra suplanavusi, galės ir be jo pagalbos.
Kevinas suprato– jis stengiasi save įtikinti, kad nėra atsakingas už Heilę. Deja, tai, ką jis darė, nebuvo gerai.
Juodu žengė tiesiai į vakaro kaitrą. Heilė giliai įkvėpė oro, tada pasisuko ir pažvelgė į jį. Rėmėsi į Keviną skruostu prigludusi jam prie peties. Jos lūpos buvo prie pat jo lūpų. Viena šviesių jos plaukų sruogelė brūkštelėjo jam per skruostą.
– Taip, – pasakė Heilė ir apsilaižė. – Štai kur tu mane suviliosi.
– Ką?
Ji
