style="font-size:15px;"> – Anoks čia vargas. Bus visai smagu.
Jis išėjo į kiemą ir pasišvilpaudamas nužingsniavo prie automobilio, kurį buvo palikęs priešais kepyklą.
Hokui toptelėjo, kad Nikolė nemėgsta, kai paskutinį žodį taria ne ji. Įpratusi kontroliuoti padėtį ir elgtis taip, kaip jai atrodo geriau. Futbolas jį išmokė daugybės dalykų. Kartais komanda per daug pasitiki savimi, yra įsitikinusi, kad ką nors daro geriau už priešininką. Jeigu mėgini įrodyti, jog taip nėra, žaidėjai priešinasi. Tas pats ir su moterimis. Ypač su jomis.
„Diena prasidėjo puikiai“, – pagalvojo Hokas ir atidavęs spurgas Rauliui užvedė variklį. Netikėtai prieš akis atsivėrė daugybė galimybių.
– Kaip ji tau? – paklausė Klerė.
Nikolė ir toliau rausėsi po drabužius ant lentynos.
– Nieko gero.
– Kodėl? Man regis, puiki.
– Aha.
– Tu net nepažvelgei.
Nikolė užgniaužė šypseną.
– Man nereikia žiūrėti. Ir taip žinau, kad tau netinka.
– Iš kur žinai?
– Per tris nėštumo mėnesius priaugai tik penkis svarus. Tau dar nereikia drabužių nėščiosioms.
– Vis tiek noriu ką nors nusipirkti.
– Nupirk antklodėlę naujagimiui.
– Aš noriu kokio drabužio.
Nikolė pakėlė akis ir sunkiai atsiduso pamačiusi seserį stovinčią prieš veidrodį su šviesiai rožine palaidine, kurios priekyje ant pilvo blizgančiais žvyneliais buvo išsiuvinėtas žodis „Kūdikis“, jei kam nors dar būtų neaišku.
– Tu juokauji, – sumurmėjo Nikolė.
– Nebūtinai turiu pirkti šitą, bet noriu, kad žmonės žinotų, jog laukiuosi kūdikio.
– Nusipirk atvirukų ta tema ir dalyk visiems.
– Tu man visai nepadedi.
– Tau nereikia padėti beprotiškai elgtis. Ir be kitų pagalbos puikiai apsieini.
Klerė permetė per petį ilgus šviesius plaukus.
– Esi nelabai gera sesuo.
Nikolė nusišypsojo.
– Esu geriausia iš visų tavo seserų, mylimiausia dvynė.
– Mano vienintelė sesuo dvynė, bet dar nenusprendžiau, ar tikrai pati geriausia. Gal tiktų ta su antimis?
– Ne.
– Su triušiukais?
– Tavo kūdikis dar tik trintuko dydžio. Arba vynuogės. Tau nereikia rengtis specialiais drabužiais.
– Bet aš nėščia.
– Pasikalbėsime po poros mėnesių, kai priaugsi kokius aštuonis svarus. O iki to laiko su nėščiųjų drabužiais atrodytum kaip su bulvių maišu.
– Aš jaučiuosi tokia ypatinga.
– Suprantu, taip ir turi būti. Tai labai gera žinia.
Klerė išties švytėjo.
Nikolė buvo įsitikinusi: nuoširdžiai džiaugdamasi sesers nėštumu ji įrodo esanti gero būdo. Jautėsi laiminga dėl Klerės, nors ir žinojo, kad šansai jai pačiai turėti kūdikį ne didesni nei išlošti loterijoje milijoną… tiesa, iki šiol nenusipirko nė vieno bilieto. Juk jei moteris nori pastoti nesinaudodama medicinos laimėjimais, turi turėti vyrą. O ji užraukė šį reikalą. Visiems lai-
kams.
– Ar viskas gerai? – paklausė Klerė. – Galvoji apie Dru, tiesa?
Nikolė krūptelėjo ir smarkiau pasirėmė lazdele.
– Kaip tau tai pavyksta? Iš kur žinai, apie ką aš galvoju?
– Mes juk dvynės.
– Neidentiškos.
– Na ir kas? Aš tave pažįstu.
„Tai jau ima kelti baimę“, – susierzinusi pagalvojo Nikolė. Ir apmaudą. Kadangi ji nežinojo, apie ką visą laiką mąsto sesuo.
– Aš negalvoju apie Dru, – paneigė ji. Buvo gaila laiko ir jėgų kalbėti apie tokius niekus kaip buvęs vyras. – Galvoju apskritai apie vyrus.
– Tu ką nors susirasi, – pasakė Klerė su erzinančia užuojauta balse.
– Man nieko nereikia. Ką tik išsiskyriau ir puikiai jaučiuosi gyvendama viena. – Taip ir būtų, jeigu visi kiti liautųsi manę, kad ji negali atsigauti po vyro neištikimybės, kai užtiko jį lovoje su savo jaunėle seserimi. Be abejo, tai buvo baisus, žeminantis, netgi širdį draskantis poelgis. Bet ji ištvėrė. – Turiu pratintis gyventi viena, – tarė Nikolė.
– Kodėl? Juk jauteisi vieniša gyvendama santuokoje su Dru.
– Oho!
Klerė atsiduso.
– Atleisk, nenorėjau pasakyti taip tiesmukai.
– Nieko tokio. – Nikolė niekam nenorėjo rodyti savo širdies skausmo, net seseriai.
Klerė jai švelniai nusišypsojo. Vien tai, kad galėjo parodyti užuojautą, kalbėtis apie patirtus išgyvenimus, rodė, jog Nikolė jau tapo emociškai stipresnė.
Kaip puiku. Dabar ji visada žinos, kas dedasi sesers dvynės galvoje.
Nikolė žvilgtelėjo į laikrodį.
– Turime susitikti su Vajatu.
– O! Tikrai jau laikas. Aš paskubėsiu.
Klerė kaip kulka įlėkė į persirengimo kambarį. Nikolė susimąstė, ar turėtų koneveikti save, kad neleidžia seseriai pamiršti praeities ir vis suteikia progą užvesti kalbą apie nenusisekusį savo gyvenimą, bet nusprendė, kad nusipelnė trumpo atokvėpio. Galų gale, juk penktadienio vakaras, ji vaikščioja po parduotuves – ūmai pasijuto čia visai nereikalinga, prisiplakusi prie porelės. Klerė su Vajatu ją pakvietė, o Nikolė sutiko, nes nenorėjo viena leisti vakaro.
– Lauksiu tavęs prie durų, – pasakė ji eidama pro persirengimo kambarį.
– Užtruksiu tik sekundę, – pažadėjo Klerė.
Išėjusi iš parduotuvės būsimosioms mamoms Nikolė pamatė prie vitrinos laukiantį Vajatą. Jis spoksojo į nėščios
