buvo iš knygyno.
– Dar vienas vadovėlis apie nėštumą? – paerzino ji. – Ar jau visus nusipirkote?
– Norime, kad viskas būtų kaip reikiant, – ramiai paaiškino Vajatas. – Galima pagalvoti, jog tu elgtumeisi kitaip.
Nikolė, aišku, būtų dariusi taip pat, bet nenorėjo apie tai kalbėti. Jau ketino pasiūlyti nueiti į kiną, kai Vajatas paklausė:
– O kaip tau sekasi?
Ji sumirksėjo.
– Atsiprašau?
– Jau seniai nesikalbėjome. Ar viskas gerai? Kaip darbe?
Klausimas apie darbą turėjo parodyti vyriškio domėjimąsi moters jausmais.
Vajatas, dar iki jam įsimylint Klerę, buvo senas Nikolės draugas ir buvusio vyro netikras brolis. Jis sugebėdavo išpešti iš jos visas paslaptis. Sužinojęs apie išdavystę pasisiūlė įkrėsti Dru proto. Nikolė mylėjo Vajatą kaip brolį… tik dabar mielai būtų pliaukštelėjusi jam per pakaušį.
– Ar judu su Klere kalbatės apie mane? – griežtai paklausė ji. – Ar jau tapau objektu pokalbių, kurių tema „Ką mums daryti su ta vargše Nikole“? Jeigu taip, turite tuojau pat baigti. Man nereikia nė vieno iš jūsų pagalbos. Gyvenu puikiai. Tiesiog puikiai.
Vajato nepaveikė toks jos protrūkis.
– Tu beveik visą laiką tūnai namuose, su niekuo nesusitikinėji. Pasidarei irzlesnė nei anksčiau, o tai blogas įprotis.
– Nesu nusiteikusi vaikščioti į pasimatymus. Galbūt tave tai ir stebina, bet taip yra.
– Nematuok visų vienu matu, gerai? Ne visi tokie kaip Dru. Yra ir puikių vyrukų. Turi vėl atsisėsti į balną.
– Prisipažink, kad nenorėjai to pasakyti. Į balną? Aš dar nenusiverčiau nuo žirgo ir nesusitrenkiau smegeninės. Mano vyras apgaudinėjo mane su mano jaunyle seserimi. Mano namuose. O tu kalbi apie balną. Tokie dalykai verčia žmogų iš naujo permąstyti seksualinius prioritetus. – Nikolei suspaudė krūtinę. Ar jai kažkas darosi, ar tiesiog čia labai karšta? – Klausyk, jau turiu eiti. Ačiū, kad leidote visą popietę sekioti iš paskos. Susisieksime vėliau.
Ji apsisuko ir nuėjo.
– Nikole, palauk!
Bet ji ėjo nesustodama ir netgi pagreitino žingsnį. Nuskubėjo į automobilių stovėjimo aikštelę džiaugdamasi, kad buvo susitarusi susitikti su jais prekybos centre. Dabar bent jau turėjo savo automobilį.
Po pusvalandžio Nikolė grįžo į namus, kur tvyrojo ramybė, kur viskas pažįstama, niekas neuždavinėja kvailų klausimų ir jos nesigaili. Bet čia buvo pernelyg daug prisiminimų ir tuštumos; stengdamasi juos nuvyti ji perjunginėjo televizijos kanalus, kol aptiko situacijų komediją. Tada įsispoksojo į ekraną ir pasižadėjo neverkti dėl Dru. Nei dabar, nei kada nors vėliau.
2
Šeštadienio rytą Nikolė atvyko į kepyklą dešimt minučių anksčiau, nei turėjo pasirodyti Raulis. Tiesą sakant, ji nelabai tikėjosi pamatyti tą vaikigalį darbe. Pasielgė impulsyviai… norėjo būti gera. Tačiau tvirtai tikėjo, kad už kiekvieną gerą darbą būni nubaudžiamas.
Eidama prie užpakalinių kepyklos durų ji beveik kaktomuša susidūrė su aukštu tamsiaplaukiu vaikinu.
– Labas rytas, – mandagiai pasisveikino Raulis.
Nikolė dirstelėjo į jį.
– Anksti atėjai.
– Nenorėjau pavėluoti.
– Stebiuosi, kad išvis pasirodei.
– Nesitikėjote?
– Ne.
– Bet juk aš daviau žodį.
– Tu vogei spurgas. Tai verčia abejoti tavo žodžiu. – Kalbėdama Nikolė nežiūrėjo į Raulį, tačiau akies krašteliu pastebėjo, kaip jis krūptelėjo. Ar dėl to, kad ji suabejojo? Ar kad priminė apie vagystę? Puiku. Kiekvieną dieną reikėtų pradėti nuo susitikimo su itin jausmingu saldumynų vagimi. – Be to, tu sportininkas, – tarė Nikolė, pati nesuvokdama, kodėl panoro užglaistyti nesmagumą, kad berniūkštis pasijustų nors kiek geriau. – Aš nusiteikusi prieš juos. Dar nuo vidurinės mokyklos, kai berniukai, kurie man patiko, į mane nekreipė dė-
mesio.
– Netikiu.
Nikolė atsiduso.
– Stengiesi atrodyti žavus?
– Tik truputį. Mokausi.
Nikolei nereikėjo spėlioti, iš ko jis mokosi.
– Pataupyk savo žavesį tai, kuri lengviau pasiduoda. Aš turiu imunitetą.
– Pastebėjau. Jums nelabai patiko treneris Hokinsas.
– Aš to nesakiau, – sumurmėjo Nikolė, nors tai buvo tiesa. Hokas jai pasirodė žavus ir turėjo kvapą gniaužiantį kūną, kuris, be abejonės, galėtų uždegti ir ją, bet tai nereiškė, kad patiko kaip vyras. Jai sužavėti neužtenka įprastinės ištreniruotos šypsenos ir seksualinio karščio, kuris taip tvoskia nuo jo, kad tikrai prisideda prie pasaulinio klimato atšilimo.
Raulis palaikė atidaręs kepyklos duris. Nikolė įėjusi pamojo Filui.
– Labas rytas, – pasisveikino ji.
Filas, baltai apsirengęs ir baltą prijuostę pasirišęs pagyvenęs vyriškis, atskubėjo prie jų.
– Sveiki, – tarė ir nužvelgė Raulį. – Ar esi pasirengęs padirbėti?
– Taip, pone.
Filas neatrodė įtikintas.
– Bus nelengva, bet aš nenusiteikęs klausytis skundų. Supratai? Nemėgink verkšlenti.
Raulis išsitiesė.
– Neverkšlensiu.
– Pažiūrėsime.
Filas praleido jį į priekį.
Nikolė nusekė juos žvilgsniu. Rauliui teks iššveisti didžiulius puodus, kuriuose maišoma tešla duonai. Paskui laukė daugybė kitų darbų, turinčių priversti vaikiną kitą kartą susimąstyti, kas geriau – nusipirkti spurgų ar jas vogti. Nikolei buvo smalsu, ar jis padarys tinkamas išvadas, ar tiesiog sukandęs dantis atidirbs už spurgas.
Po keturių valandų Nikolė tvarkėsi savo kabinete – šio darbo ji nemėgo ir vis atidėliojo. Eiti padėti kepykloje nenorėjo, nes ten plušėjo Raulis, be to, būtų tik trukdžiusi su lazdele rankoje. Sąskaitas ji sudėjo į aplanką ir pasižymėjo, kad jas reikia nunešti buhalterei.
Pabeldęs
