daugiau. Man regis, turėtum jį nusamdyti. Mums reikia tokio darbuotojo bent kelioms valandoms per dieną. Jis lanko mokyklą, futbolo treniruotes, toks darbas jam tiktų. O ir man praverstų pagalbininkas.
– Gerai, aš su juo pasikalbėsiu.
Nikolė atsistojo ir pasirąžė. Kojos skausmas buvo pakenčiamas, ji kasdien jautėsi vis geriau.
Raulis krovė maišus su miltais. Dėjo juos tvarkingai vieną ant kito stengdamasis, kad nenuslystų ir nenukristų.
– Puikiai dirbi, – pagyrė priėjusi Nikolė. – Įtikai Filui, o tai nelengva.
– Dėkui.
– Gal norėtum pas mus įsidarbinti? Ne visai darbo dienai. Galėtume suderinti grafiką su tavo pamokomis mokykloje ir treniruotėmis. Atlygis visai neblogas. – Ji paminėjo šiek tiek aukštesnį valandinį įkainį, nei jis gautų dirbdamas prekybos centre arba restorane.
Raulis padėjo paskutinį maišą į vietą, nusibraukė rankas į prijuostę, kurią jam buvo davęs Filas, ir nežiūrėdamas į ją tarė:
– Negaliu.
– Ką gi…
– Man labai reikia pinigų. Ne dėl to atsisakau.
– O dėl ko? Prasideda kandidatų į naują televizijos šou peržiūra ir tavo agentas nori, kad skubiai atskristum į Los Andželą?
Tai išgirdęs Raulis šyptelėjo, tačiau tuoj surimtėjo. Atrodė, jis kaupia drąsą, nedrįsdamas pažiūrėti jai į akis.
– Jūs nenorėsite manęs samdyti, bent jau šiuo metu. Tik po poros savaičių man sueis aštuoniolika. Tada būsiu suaugęs ir galėsiu kreiptis dėl priežiūros panaikinimo. Esu įtrauktas į nepilnamečių nusikaltėlių sąrašą.
Nikolė šiek tiek nustebo ir nusivylė.
– Ką iškrėtei?
– Būdamas dvylikos metų pavogiau automobilį. Norėjau padaryti įspūdį draugams. Tai buvo visiška kvailystė, mane sučiupo po penkių minučių. Iki to įvykio ir vėliau nieko daugiau nesu padaręs. Na, apie spurgas jūs žinote. Gailiuosi, kad taip pasielgiau. – Raulis kalbėjo įsmeigęs žvilgsnį į grindis. – Aišku, jūs neturite jokio pagrindo manimi tikėti.
Bet Nikolė buvo kitokios nuomonės. Patikrinti jo pasakojimą lengva, reikia būti visišku kvailiu, kad meluotum. O Raulis neatrodė kvailas.
– Pradėti nusikaltimų sąrašą nuo automobilio vagystės – itin įspūdinga. Dauguma žmonių paprasčiausiai vagiliauja parduotuvėse. Tu iš karto taikeisi į aukštesnę lygą.
Raulis vėl šyptelėjo.
– Buvau dar vaikas, daug ko nesupratau.
„Jis ir dabar vaikas“, – pagalvojo Nikolė. Kažin ar daug daugiau supranta.
– Darbo pasiūlymas lieka galioti. Darbas nelengvas, bet pinigus užsidirbtum sąžiningai. Be to, galėtum prisikimšti pilvą kepinių likučiais.
– Aš daug suvalgau.
– Tada šis darbas tau juo labiau tinka.
Raulis pažvelgė Nikolei į akis.
– Kodėl pasitikite manimi?
– Visiems pasitaiko susimauti. – Nikolė pagalvojo apie jaunėlę seserį. Džesė turėjo šimtus progų įsikabinti į gyvenimą, bet sugebėjo viską suknisti.
– Tada norėčiau čia dirbti, – sutiko Raulis. – Kiekvieną dieną po pietų vyksta futbolo treniruotės, galėčiau dirbti rytais, prieš pamokas.
– Pasikalbėk apie tai su Filu, jis bus tavo viršininkas. Jeigu mokslo metams pasibaigus norėsi dirbti ilgiau, turėsi tartis su juo.
Raulis linktelėjo.
– Ačiū. Juk užuot pasirūpinusi manimi, galėjote iškviesti policiją.
Ji nepriminė jam, kad tai ir mėgino padaryti. Tik vietoj tų Sietlo šaunuolių pasirodė Hokas.
– Ir kodėl vyrai taip pamišę dėl amerikietiškojo futbolo? – nusistebėjo Nikolė. – Kodėl tu žaidi? Dėl šlovės?
– Man patinka žaisti futbolą, – tarė Raulis. – Norėčiau stoti į koledžą. Neturėsiu pinigų susimokėti už mokslą, todėl tikiuosi papulti į universiteto futbolo komandą ir būti atleistas nuo mokesčio.
– O tada tapsi profesionalu ir uždirbsi milijonus?
– Visko gali būti. Nors šansų nedaug. Tačiau treneris sako, kad esu gabus.
– Ar jis gali apie tai spręsti?
Raulis suraukė antakius.
– Jis mano treneris.
„Tai dar nieko nereiškia“, – pagalvojo Nikolė. Kaip gali vidurinės mokyklos amerikietiškojo futbolo komandos treneris suprasti, kad kuris nors jo žaidėjas taps profesionalu? Tikriausiai niekas negali.
– Jūs nežinote, kas jis toks, – netikėtai pareiškė vaikinas kiek sutrikęs. – Net neįsivaizduojate.
Pasijutusi nesmagiai Nikolė gūžtelėjo pečiais.
– Jis tavo treneris. – Norėjo dar pridurti, kad Hokas – karštas vyrukas, bet tai būtų ne į temą.
– Jis Erikas Hokinsas. Aštuonerius metus žaidė profesionalų komandoje ir pasitraukė būdamas karjeros viršūnėje. Jis legenda.
Nikolė negalėjo patikėti.
– Jam pasisekė, – mestelėjo ji.
– Jis pats geriausias. Jam nereikia dirbti dėl pinigų. O treniruoja mūsų komandą dėl to, kad dievina amerikietiškąjį futbolą ir nori būti naudingas.
Nikolė stengėsi nuslopinti žiovulį. Raulio ugninga kalba atrodė nenatūrali. Ko gero, vaikinas ją daugybę kartų buvo girdėjęs iš paties legendinio trenerio.
– Buvo įdomu sužinoti, – tarė Nikolė ir išsitraukusi iš užpakalinės džinsų kišenės keturiasdešimt dolerių ištiesė vaikinukui. – Štai, paimk.
Jis neėmė pinigų.
– Jūs neturite man mokėti.
– Žinoma, kad turiu. Kol nepasirašėme darbo sutarties, tu oficialiai čia nedirbi. Todėl šįkart paimk taip. O netrukus įtrauksime tave į darbo laiko apskaitos tabelį ir pradėsi gauti algą.
Raulis vis tiek laikė užsikišęs rankas už nugaros.
– Aš dirbau norėdamas atsilyginti už spurgas, kurias pavogiau.
– Faktiškai net neišsinešei jų per duris. Žinai, tau nelabai
