tuščią poilsio centro iždą ir Reinė buvo nusiteikusi šią dieną pavadinti gera. Ji turėjo padėti paaugliams išvalyti plovyklą, kol atvažiuos autobusas. Dauguma vaikų turėjo atlikti namų darbus ir visokių kitokių reikalų.
Šlapia stovėjimo aikštelė buvo putota, ant betono voliojosi žarnos ir kibirai. Automobiliai nebestovėjo eilėje, todėl paaugliai lakstė aplink kaip siautėjančios šmėklos, pajutę laisvę laistėsi ir kankino vieni kitus. Reinė papūtė švilpuką, kad sulauktų dėmesio.
– Šiandien baigiame! – sušuko. – Labai dėkoju už pagalbą. Kuo greičiau susitvarkysime, tuo greičiau galėsime… – Ji nutilo, nes įvažiavo apygardos autobusas ir atidarė duris.
Prakeikimas. Beveik visiems reikėjo važiuoti tuo autobusu. Tai buvo vienintelis reisas.
Kai autobusas išriedėjo, Reinė nužvelgė netvarkingą aikštelę ir likusius du vaikus.
– Dar picos? – viltingai paklausė Todas.
Todas – išstypęs šešiolikmetis, kurio pilve buvo bedugnė arba raitėsi kaspinuotis.
Reinė pasisuko ir sužiuro į picų dėžes. Tuščios. Tada atlapojo kuprinę ir ištraukė pamirštus savo priešpiečius.
– Aš turiu sumuštinį su riešutų kremu ir želė.
– Miela, – tarė Todas ir surijo sumuštinį trimis kąsniais.
Jo akys buvo įsmeigtos į Šerę, aukštą mergaitę iš žemesnės klasės, ji ėmėsi vynioti žarnas. Šerė buvo ilga: ilgos, kavos spalvos galūnės ir grakštumas. Dar viena gaisro auka iš Todo kaimynystės, dabar ji su mama gyveno mažoje priekaboje. Kai Šerė pastebėjo spoksantį Todą, perliejo jį išdidumo kupinu žvilgsniu.
Todas tik šyptelėjo.
– Eik jai padėti, – paliepė jam Reinė. – Viena ji negali susitvarkyti.
– Žinoma, padėsiu, – atsakė Todas ir Reinė suprato, kas bus: jis sėlino prie klykiančios Šerės su kibiru putoto vandens.
Šerė čiupo žarną ir atstatė į jį it ginklą.
– Palik kibirą ir niekas nenukentės. Noriu pasakyti, tu nenukentėsi.
Todas juokėsi iš jos ir mojavo kibiru kaip raudona vėliava priešais bulių.
– Gerai gerai, – tarė Reinė ir atsistojo tarp jų. – Jau vėlu.
Ji žinojo, kad Todas dar keletą valandų turės padirbėti šeimai priklausančiame restorane. O Šerė, praleidusi pamokas, turėjo atlikti milijonus namų darbų. Mergaitei virš žandikaulio buvo matyti gyjanti mėlynė ir dar kelios virš alkūnės: panašu, kad ją kažkas gerai papurtė.
Reinė spėjo, kad tai tėvo darbas. Visi žinojo, kad Martinas yra šlykštus alkoholikas, bet niekas nenorėjo apie tai kalbėti, ypač Šerė, gyvenanti tik su motina, išskyrus tas naktis, kai ši įsileidžia vyrą į namelį-priekabą.
– Jis mane pavadino kaliause, – Šerė dūrė pirštu Todo pusėn. – Už tai jis atsakys savo apgailėtina šikna.
– Kaip kalbi, – pastebėjo Reinė.
– Gerai, savo apgailėtinu užpakaliuku. Jo apgailėtinas užpakaliukas už tai atsiims.
– Aš sakiau, kad tavo kojos tokios ilgos, kaip kaliausės, – iš už Reinės atsiliepė Todas. – Nesakiau, kad tu kaliausė.
Šerė kone suurzgė ir iškėlė žarną.
– Liaukis! – suriko Reinė. – Jeigu jį aplaistysi, neapsisaugosi nuo keršto.
– Teisingai, – Todas linktelėjo lyg koks tuščiagalvis. – Kerštas.
Reinė sukosi užčiaupti Todo, kai Šerė puolė su žarna ir sugriebė Todą.
Reinė nuleido rankas. Jiedu nusidirbo ir nusipelnė nuleisti garą. Ji pasitraukė nuo jų, bet stabtelėjo, kai didžiulis, žvilgantis sunkvežimis įsuko į aikštelę.
Kaip tik tada Todo kibiro turinys pasiekė Reinę. Ji įkvėpė iš nuostabos, kai šaltas, muiluotas vanduo permerkė kiaurai, staigiai atsisuko ir įsmeigė akis į susigėdusį paauglį, laikantį begėdiškai tuščią kibirą.
– O, varge, – suvapėjo jis. – Atsiprašau, bet tu sustojai ten, kur nereikia!
– Dabar tai tau bus labai blogai, – papikdžiugiavo Šerė. – Tu sušlapinai Reinės plaukus. Žinai, kiek prireiks laiko, kol tie jos plaukai vėl bus sutvarkyti?
Dėl plaukų Šerė buvo teisi. Reinė nusibraukė juos nuo veido, pasitaisė Antinų kepuraitę. Jos rudi, garbanoti plaukai susisukdavo nuo lietaus arba drėgno oro, arba net tada, kai Reinė neteisingai kvėpuodavo. Dabar neabejojo, kad plaukai priminė voverės uodegą.
– Viskas gerai. Tik… susitvarkykite, – pasakė Reinė, stebėdama sustojusį visureigį.
– Pažiūrėk ten, – su pagarba balse ištarė Todas ir Reinės plaukų katastrofa nugrimzdo užmarštin. – Gražutis visureigiukas.
Šliuksėdama sportiniais bateliais Reinė patraukė prie visureigio. Jautė, kaip vanduo upokšniais žliaugė per kūną, kai atsivėrė vairuotojo pusės langas.
– Atleiskite, – mandagiai tarė Reinė, jausdamasi kaip permirkusi žiurkė, – mes jau užsidarėme. Mes… – ir nutilo.
Vairuotojas buvo užsidėjęs Mamutų kepuraitę ir gerai saulę atspindinčius Oakleys akinius, kurie slėpė veidą nuo žmonių. Bet Reinė puikiai jį pažino ir širdis akimirksniu sustojo.
Vyriškis, kurį ką tik stebėjo.
Markas Diegas.
Dėvėjo baltus marškinėlius su sagutėmis, šie sensacingai paryškino tamsią odą ir plačius pečius. Ranka rašyta iškaba už Reinės skelbė Automobilio plovimas – 10 dolerių, bet Markas Diegas išsitraukė šimtinę. Ji įsmeigė į banknotą akis, buvo apstulbusi.
– Nesijaudinkite dėl plovimo, – pasakė žemu, ramiu balsu, kuris buvo kaip išlaikytas viskis – tas pats balsas, kaitinęs jos svajones paauglystėje.
Jis jos nepažino.
Žinoma, kad nepažino. Reinė buvo su kepuraite, akiniais nuo saulės, muilo putomis permirkusi iki paskutinio siūlelio, o ką jau kalbėti apie drabužius – kaip tikra apsileidėlė. Priešingai nei Markas, jis buvo panašus į gundantį ledinuką. Brangų saldainiuką.
Niekšas.
– Man tik reikia vietos automobiliui, – pasakė ir apdovanojo šypsena, kuri, Reinė žinojo, tikriausiai drėkino merginų kelnaites ir audrino tokius pat temperamentingus, per daug savimi pasitikinčius sportininkus. – Atvažiavau pasimatyti su Riku Diegu.
– Automobilį gali palikti čia,
