krašto puolėjui, dvidešimt dveji, jis pats jauniausias komandoje. Laisvu laiku atrodė, vaikštinėjo ir kalbėjo kaip banglentininkas iš Kalifornijos. Dėvėjo laisvus krepšininko šortus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis iš banglentininkų parduotuvėlės Keiko saloje ir užsidėjęs atbulomis apsuktą Mamutų kepuraitę.
Džeimsas – kairysis komandos puolėjas. Nors dvidešimt ketverių, jis buvo ne mažiau pašėlęs nei Keisis, bet nepanašus į banglentininką, labiau į futbolo puolėją iš Nacionalinės futbolo lygos. Dėvėjo mėlynus apsmukusius džinsus ir prigludusius šilko marškinėlius, kurie aptempė ir pabrėžė kiekvieną jo raumenėlį.
Jei Reinė būtų nežinojusi, kad jiedu dalyvavo garsiose muštynėse bare, būtų tai atspėjusi iš baisiai juodos Keisio akies, mėlynės ir rando ant Džeimso žandikaulio. Jie vis tiek atrodė milijono verti sportininkai ir šypsodamiesi paspaudė Todo ranką.
Atrodė, kad vaikis tuoj nualps.
Markas ir du jo žaidėjai seniai laisvai bendravo vienas su kitu, bet kas viršesnis, buvo aiškiai matyti. Markas buvo viršiausias – ir jis neatitraukė įdėmių akių nuo Reinės.
Šūdas.
Ji nusisuko, bet jis sugriebė jos ranką ir apsuko šlapią nugarą. Reinė galvojo, kaip išsivaduoti.
Ar įspirti jam.
Tarsi perskaičius jos mintis Marko lūpos suvirpėjo.
– Atsipalaiduok, – sumurmėjo ir nuėmė jos akinius.
Reinė susiraukė priešais saulę, o Marko lūpose pasirodžiusi seksuali šypsena sukėlė gūsį nelauktų jausmų.
– Nelengva pripažinti, – pasakė jis, – bet blogiausi bruožai visada išlenda. Reine Sonders, pasižiūrėk į save.
Kiti toliau apsimestinai artimai šnekučiavosi. Markas banknotu paplekšnojo Reinės Antinų kepuraitę ir lėtai pakraipė galvą, lyg negalėtų patikėti, kad ji gali nešioti ne Mamutų kepuraitę.
Ir staiga Reinė vėl pasijuto esanti ta kvaila, įsimylėjusi paauglė. Ketveri metai ją paveikė, o jis nesijaudino dėl sugniuždymo. Būtų nieko apie ją nesužinojęs, jei Reinė nebūtų įsmukusi į jo namus ir nesušokusi striptizo. Viskas būtų kaipmat užmiršta, nes jis tuo metu mėgavosi oraliniu seksu. Prie savo klaidos tą vakarą ji pridėjo dar kelias, apie kurias nenorėjo net galvoti. Niekada. Galiausiai jos savigarba ir pasitikėjimas buvo visiškai sutraiškyti.
Dar blogiau, kad viena naktis panaikino jos ir Marko draugystės metus, viskas buvo ištrinta dėl vienos kvailos akimirkos.
Gerai, tegul bus kelių kvailų akimirkų.
Reinė kilstelėjo smakrą ir, regis, suklydo, nes vanduo, susikaupęs ant kepuraitės, pasileido veidu žemyn. Ji sumirkčiojo ir stengėsi išlikti rami, o tai nelengva net susiklosčius geriausioms aplinkybėms, kurios dabar toli gražu nepriminė geriausių.
Markas bakstelėjo jai per nosį.
– Išsipurvinai.
Ak, nereikia. Reinė įsivaizdavo, kad atrodo puikiai.
– Maniau, kad tau patinka purvinos mergaitės.
Tą akimirką, kai ištarė šiuos žodžius, būtų galėjusi nusikąsti sau liežuvį. Praėjusį mėnesį jis buvo ant GQ žurnalo viršelio – dailiai išsitiesęs viename Los Andželo paplūdimyje ant smėlio.
Kartu su keturiomis, tokiomis pat smėlėtomis moterimis.
Reinė nusipirko tą prakeiktą žurnalą, kuris iš tiesų ją sunervino. Aišku, kad Markas suprato, nes jo veide pasirodė plati šypsena. Ji pasitrynė nosį, bet tikriausiai padarė tik dar blogiau, nes jo šypsena paplatėjo.
– Čia, – jis perbraukė jos nosies tiltelį.
Iš taip arti buvo sunku nepastebėti, koks gražus yra Markas Diegas.
Arba kaip skaniai kvepia.
Arba kaip prabangiai atrodo.
Ir visa tai siaubingai erzino.
– Nuvaliau, – pasakė Markas. – Dėl šito muilo ant tavęs ne kažin ką galiu padaryti. Sutvarkykime ir šitą.
Ir jai nespėjus jo sulaikyti, Markas truktelėjo permirkusią kepuraitę, blykstelėjo patenkintu žvilgsniu, išvydęs baisius jos plaukus, ir uždėjo jai savo kepuraitę. Žinoma, Mamutų klubo. Ranka persibraukė blizgančius juodus plaukus, truputį juos suvėlė, bet atrodė seksualiai.
Reinė nusiplėšė kepuraitę.
– Man patinka Antinai. Jie yra mano mėgstamiausia komanda.
Po jos žodžių abu Marko žaidėjai nusisuko nuo Todo ir įsispoksojo į ją. Reinė nesuprato, ar taip nutiko dėl to, ką ji pasakė, ar dėl to, kad niekas taip įžūliai nekalbėjo su bebaimiu jų lyderiu.
– Neįsižeiskite, – tarė ji jiems.
– Nieko tokio, – nusišypsojo Keisis ir ištiesė jai ranką, prisistatė.
Džeimsas padarė tą patį.
Jie abu iš karto patiko Reinei: ne dėl to, kad buvo garsūs ir velniškai žavūs – o jie tikrai tokie buvo, – bet dėl to, kad atrodė visai nekalti, jeigu lygintume su vyriausiuoju jų treneriu. Šis atrodė labai pavojingas. Reinė pasijuto šiek tiek nepatogiai, tikriausiai dėl kūną merkiančio muiluoto vandens.
O gal dėl to, kad Markas įdėmiai ją stebėjo – taip, kaip žaidimą ant ledo – o šitą ji žinojo, nes žiūrėjo jo žaidimus. Visut visutėlius.
– Iš kur pažįsti trenerį? – paklausė Džeimsas.
Reinė pažvelgė Markui į akis. Na, gal ne visai į akis, nes jis tebesislėpė po tamsintais Oakleys akiniais, kurie greičiausiai kainuoja daugiau nei ji per mėnesį išleidžia pirkiniams.
– Mes iš anksčiau pažįstami.
Marko veide vėl blykstelėjo šypsenėlė.
– Reinė su mano broliu Riku lankė tą pačią mokyklą, – jis nutilo, aišku, laukė, kad ji dar ką nors pridurtų.
Ačiū, nereikia, nes vienintelis dalykas, kurį ji gali pasakyti, yra: Ir vieną kartą aš norėjau su juo permiegoti, o jis mane atstūmė.
Vėliau jiedu, aišku, matėsi kelis kartus, kai Markas buvo grįžęs į miestą aplankyti brolio ir tėvo. Vieną kartą – kai jai buvo dvidešimt vieni, vietiniame policininkų susibūrime, kuriam Markas vadovavo. Jie šoko lėtą šokį ir oras tarp jų net spirgėjo. Trauka buvo labai didelė: Reinė matė Marko akyse, kad jis jautė tą patį, ir tirpo nuo jo dėmesio. Bet Reinė negalėjo atsikratyti mirtinos gėdos, kurią patyrė per nevykusį šešioliktąjį gimtadienį, todėl atsiprašė ir paliko Marką. Ji matė jį dar kelis kartus ir visi atsitiktiniai susitikimai buvo tokie pat.
Fizikos dėsniai nesikeičia. Saulė kyla. Ir leidžiasi. O ją visada
