tuo pat metu pakraipė antakius.
Markas tik žvilgtelėjo į jį, nieko daugiau, ir Džeimsas užsičiaupė.
Įspūdinga.
– Nė vienas iš jų, – Reinė ryžtingai pasakė Džeimsui ir pabandė išgręžti marškinių kraštelį, nepaisydama fakto, kad Markas stovi pernelyg arti, įsibrovęs į jos asmeninę erdvę.
– Prabėgo daug laiko, – tarė jis, – tu atrodai…
– Visa permirkusi? – paklausė Reinė.
Marko akys degino ir Reinė viduje pajuto virpulį. Prakeikimas, jis vis dar veikia ją. Markas nusišypsojo, o ji prisimerkė, išdrįso pažvelgti į jį, bet Marko neapkvailinsi.
– Kitokia, – galiausiai ištarė jis. – Tu atrodai kitokia.
Taip, ji supranta, kad atrodo kitaip nei žavios moterys, kurias ji matė įsikibusias jam į parankę žurnaluose ir interneto puslapiuose.
– Gera tave matyti, – pasakė Markas.
Reinė norėjo tikėti, kad tai tiesa, bet su siaubu suprato, kad iš tikrųjų palinko prie jo, sužavėta kvailos magnetinės traukos. Bet ji tebuvo nuo žavesio sutrikusi trenerė. Iškėtusi rankas apkabino jį, tarsi visą laiką būtų ketinusi tik tai ir daryti. Spustelėjusi didžiulį, šiltą, tvirtą kūną Reinė stengėsi, kad kuo daugiau muiluoto vandens susigertų į jo marškinėlius.
– Tave taip pat gera matyti, – jos lūpos priartėjo prie jo ausies, palietė lezgelį.
Markas suakmenėjo nuo prisilietimo, bet nebandė išsilaisvinti, jis apkabino ją, įkalino savo glėbyje. Kad jį kur velnias, sujaudintas Reinės kūnas nubudo, buvo panašu, tarsi ji būtų laukusi jo sugrįžtant.
– Taip, tu kitokia, – sumurmėjo jis ir padarė tą patį, ką ir ji – priglaudė lūpas prie jos ausies, privertė virpėti. – Mažos katytės užauga ir užsiaugina nagučius.
Kai Reinė prapliupo kvatoti, jis sukando jos ausies lezgelį.
Ji aiktelėjo, bet jis apramdė skausmą liežuviu, priversdamas ją dar kartą aiktelėti.
– Minėjai, kad ieškai Riko, – sugebėjo išspausti ji ir išsilaisvino iš glėbio. – Jis biure.
Ir tada kiek įmanydama išdidžiau nuėjo, sportbačiai žliugsėjo, vanduo varvėjo nuo nosies, be to, ji numanė, kad pro permirkusias trumpas kelnes siaubingai persimato užpakalis.
Antras skyrius
Susitikęs su broliu Markas kartu su savo žaidėjais grįžo prie visureigio, nesuko prie pakrantės, bet patraukė tolyn, per banguojančias kalvas.
Reinė Sonders, šventas šūde. Kalbos apie bombą iš jo praeities. Susitikimas su ja buvo it netikėtas smūgis: jos šypsena, jos šortukai. O kojos…
Kažkada ji buvo tikrai miela mergaitė jo gyvenime. Jaunėlio brolio draugė, kuri visada jam nusišypsodavo. Ji jam patiko, patiko taip, kaip bet kuriam paaugliui gali patikti kas nors kitas, jeigu ne jis pats. Mokyklos laikais ji visada buvo jo pasaulio pakraštyje ir jis laikydavo ją to pasaulio dalimi. Kol ji viską pakeitė – iš mielo, mažo vaiko virto karšta paaugle.
Naktis, kai ji pasirodė jo koledžo bendrabučio kambaryje, tapo sukrėtimu ir praradimu. Markas jautėsi sukrėstas, nes nuoširdžiai nesitikėjo, kad ji aistringai jį įsimylėjusi, bent jau tol, kol Reinė neperspėjusi nusimetė drabužius. Iki tol ji niekada neprasitarė, nė karto. O praradimą jautė dėl to, kad paskui viskas pasikeitė.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
