ge target="_blank" rel="nofollow" href="#img365f81cc8b5d43b1bfef5aa49a341087.jpg"/>1
Nuo vandenyno tiško šalti purslai, Kloja Turner sėdėjo prisimerkusi ir stebeilijo į nesvetingus, banguojančius vandenis. Odą gaivino vėjas. Keltas nėrė į bangą, ir vanduo pakilo, tarytum kėsindamasis įsitraukti Kloją gelmėn. Ji loštelėjo galvą, lyg norėdama išsisukti nuo šlapios letenos. Nespėjo atsipeikėti iš baimės, kai laivas pakilo ant kitos bangos keteros. Audra užklupo iš giedro dangaus. Kloją kamavo nuojauta, kad viskas gali baigtis labai blogai.
Grakšti ranka suėmė jos petį ir spustelėjo, siūlydama paguodą.
– Tikriausiai čia ir žūsime, – sumurmėjo Kloja.
– Dėl Dievo meilės, Kloja, mes suknistame kelte! Atsikvošėk.
Ji dėbtelėjo į geriausią draugę Dženę.
– Prasidėjo audra. O mes vidury vandenyno!
– Visų pirma, mes ką tik išplaukėme iš įlankos. Antra, pažvelk į tą devynmetį vaiką – ši diena yra geriausia jo gyvenime!
Keltą kilstelėjo dar viena audringos jūros banga, Klojos širdis nusirito į kulnus. Vaikigalis net suklykė iš laimės.
– Pusgalvis, – pažvelgusi jo pusėn suniurzgėjo Kloja.
Dženė vėl pliaukštelėjo jai per petį.
– Jeigu tave išgirstų koks reporteris, būtų galas.
– Kelte jie manęs neieškos. Argi ne dėl to leidomės plaukti tiesiai į audros sūkurį?
– Tai gražiai elkis, nes pati pakviesiu juos čia.
Kloja gūžtelėjo pečiais ir nusibraukė nuo veido permirkusią rudų plaukų sruogą.
– Kai pasidažysi lūpas ir imsi demonstruoti savo iškirptę, iškart suprasiu, kad jų lauki.
Draugės lūpų kampučiai pakilo į viršų.
– Praeitą šeštadienį atrodžiau viliojamai.
Kloja taip pat nusišypsojo.
– Taip. Ypač tada, kai delnu uždengei fotoaparato objektyvą ir sušukai: Ji ne koks gyvūnas!
– O Dieve, – sudejavo Dženė ir ta pačia ranka užsidengė veidą. – Vis dar sunku patikėti, kas įvyko. Tikras chaosas!
– Gera žinia, kad skambino iš Londono devyniolikto amžiaus išsigimėlių cirko – jie pasiūlė man garbės pakylą. Sako, galėsiu pasilikti pusę visų monetų, kuriomis mane apmėtys žiūrovai.
Dženė nusipurtė, neperpučiamos striukės kapišonas nuslydo nuo galvos ir atidengė jos dailius šviesius plaukus.
– Tau niekada nepabos šis pokštas, ar ne?
– Niekada.
Nustojusi juoktis Kloja žvilgtelėjo per petį ir pamatė Virdžinijos pakrantę.
– Kaip manai, jie mus seka?
– Fotografai? – Dženė susirūpinusi prisimerkė, ir Kloja pasijuto kvailai. Juk net automobilis viršijęs greitį nesivijo jų nuo Ričmondo. Joks juodas autobusiukas nestabtelėjo prie kelto ir iš jo nepasipylė būrys paparacų. Gal ji ir jaučiasi nepelnytai persekiojama dėl prastos buvusio sužadėtinio reputacijos, bet niekas jos nemedžioja dieną naktį. Na, ne visai.
– Kloja, niekas nematė, kad mes išvažiuojame.
– Žinau, žinau. Atsiprašau. Tiesiog… – Keltas pasviro priekin, ir duslus trinktelėjimas nubangavo per kojas iki pat kelių. – Baigta. Skęstam!
Neslėpdama pasipiktinimo Dženė papurtė galvą.
– Švartuojamės prieplaukoje, bailele tu.
– Juokauji? – Kloja apsidairė išplėtusi akis – priešais ją iš miglos išniro šešėliuose skendinti prieplauka. – Mums pavyko? O Viešpatie, mums iš tiesų pavyko!
– Man taip pat palengvėjo, kad tau neteks kautis su tuo berniuku dėl vietos gelbėjimosi valtyje.
– Aš tikrai jį įveikčiau, – po nosimi sumurmėjo Kloja sekdama tilteliu Dženei iš paskos.
Matyt, Dženė vis tiek išgirdo, nes atsisuko ir įdėmiai nužvelgė Kloją.
Dar prieš mėnesį Kloja buvo miela, laiminga mergina. Tokia, kuri niekada nejuokautų, kad susiims su vaiku dėl vietos gelbėjimosi valtyje. Galbūt giliai širdyje ji vis dar tokia pat kaip anksčiau, bet per kelias pastarąsias savaites sulaukė tiek žiaurių gyvenimo smūgių, kad visus jos jausmus užgožė bukas skausmas – tarsi kūną būtų nusėję mėlynėmis.
Nereikia apie tai galvoti. Tik ne šią savaitę. Dženė suorganizavo kelionę, kad Kloja ištrūktų iš sumaišties, kuri kilo nutrūkus jos sužadėtuvėms. Žemyne jos atsikratė paparacų; čia, vandenyje, nematyti jokių valčių, tykančių jas nufotografuoti.
Dženė patikino, kad nedideliame viešbutyje Baltųjų uolų saloje nėra televizorių, tik keletas prastai radijo bangas gaudančių atgyvenusių antenų. Tikėkimės, čia Klojos niekas neatpažins. Kelto trapas nusileido ant siauros medinės prieplaukos. Kloja giliai įkvėpė ir pamatė, kaip pro debesų plyšį prasiskverbė lopinėlis saulės šviesos. Mergina pažvelgė į pilkšvą dangų kaip tik tą akimirką, kai saulė sudraskė debesį – tai geras ženklas. Kloja pamanė, kad likimas keičiasi į gera. Iš rytų pūstelėjo šilto vėjo gūsis ir nuvijo šaltuką, kuris iki šiol ją stingdė.
– Eime! – šūktelėjo Dženė modama lipančiai į prieplauką negausiai grupelei keleivių. Gegužės pabaigoje oras labai permainingas, todėl į mažytę salą atvyko nedaug žmonių. Štai ką tik siautėjo klastinga audra, o dabar debesys jau traukiasi ir darosi vasariškai šilta.
Prieplauka siūbavo ne ką mažiau negu keltas, bet žengusi žingsnį Kloja pagaliau nurimo.
Dženė įsikibo jai į parankę:
– Ar pasiruošusi atsipalaiduoti?
– Taip.
– Viešbučio darbuotojai atveš mūsų lagaminus. Pakeliui nusipirksime maisto ir pirmyn.
Kai merginos pasuko prie pastatų, susispietusių aplink nedidukę prieplauką, joms po kojomis ėmė girgždėti smėlis. Dženė sakė, kad vilų kompleksas stovi vos už pusės mylios, todėl nusipirkti maisto galės ateiti pėsčiomis ar atvažiuoti dviračiais.
– Juk pasiėmei visko, ko reikia „Margaritos“ kokteiliui?
Dženė patapšnojo per išsipūtusią rankinę, ir Kloja išgirdo kažką tyliai teliūskuojant.
– Saugojau kaip savo akį.
– Nusipirksime šaldytų dietinių „Lean Cuisine“ pietų komplektų ir spurgų, gerai?
– Visiškai
