su juo vietomis. Tegul dorojasi su pašėlusiomis, po pasaulį besiblaškančiomis turtingomis paveldėtojomis, tokiomis kaip Ženevjeva. O Maksas gyventų tarsi vienuolis, kuriam vis dėlto malonu stebėti paplūdimiu artėjančias dvi moteris.
– Žiūrėk, – sušnibždėjo jis, – ten moterys.
Kol Eliotas jas apžiūrinėjo, Maksas gurkštelėjo alaus ir pažarstė anglis. Moterys taip pat juos pastebėjo ir atsisukusios nusišypsojo – tada ir Maksas įdėmiau jas nužvelgė. Abi buvo bemaž vienodo ūgio, maždaug metro septyniasdešimties, bet panašumai čia ir baigėsi. Blondinės plaukai vilnijo bangomis, ji buvo subtilių bruožų. Brunetės figūra atrodė kur kas moteriškesnė, ji panėšėjo į Džindžerės ir Merės Anos iš televizijos serialo „Giligano sala“ hibridą. Būdamas paauglys Maksas dažnai apie jas fantazuodavo, ir dabar ši moteris iš karto patraukė jo dėmesį.
„Ji tikrai tavęs nedomina“, – griežtai patikino jis save. Tada pasisuko į krosnelę ir čiupo pakelį dešrainių, kad turėtų ką veikti. Jam tik ir trūksta atostogų romano!
Tačiau pro šoną vis tiek matė vėjo gairinamus merginos plaukus ir siūbuojančius klubus. Toji brunetė atrodo tokia rami, o ramybės Maksas trokšta taip, kaip piratas lobio. Vyrui, kuris prisiekė gyventi be moterų, sumanymas trenktis į salą nėra vykęs.
3
Dženė čiupo iš krūvos dar vieną akmenį, padėjo į ratą, kurį dėliojo aplink laužą, ir sunerimusi dėbtelėjo į kaimyninę vilą.
– Jis nenuleidžia nuo tavęs akių, – sušnabždėjo ji Klojai.
– Ne, tikriausiai jis stebi tave, – susiraukusi tarė draugė. – O aš maniau, kad norėjai mane su juo supiršti.
Kloja rieškučiomis pasėmė smėlio ir stebėjo, kaip jis palengva slysta pro pirštus.
– Aha, bet jis įtartinas.
– Patrauklus vyriškis atkreipia į mane dėmesį? Tu teisi, ir man kiltų įtarimas.
Dženė sužvairavo.
– Užsičiaupk.
Kloja vėl pasėmė smėlio ir dar rūsčiau suraukė antakius.
– Ar tau čia smagu?
– Ką? – Kloja žvilgtelėjo į draugę ir jos veido raumenys kiek atsipalaidavo. – Nekreipk dėmesio, man tikrai smagu! Čia nuostabu.
– Ar bent kiek atsipalaidavai? Tikėjausi, kad vėl pasijusime kaip linksmybių miestelyje, supranti?
Kloja nusijuokė, tačiau Dženė iškart pasigailėjo užsiminusi apie linksmybių miestelį.
– Linksmybių miestelis! Viešpatie, neatsimenu, kada paskutinį kartą apie jį girdėjau! Visai nesusitinkame su Ana. Gal reikėjo ir ją čia atsitempti?
– Hmm, – kuo abejingiau numykė Dženė, gailėdamasi, kad laiku neprikando liežuvio ir leptelėjo apie Aną Fenton. – Žinai, ji daug dirba. Ir aš retai ją matau.
– Galėtų ištrūkti iš darbo, jei tik norėtų. Juk tas prakeiktas viešbučių tinklas priklauso jos tėvui.
– Aha, – Dženė jautė, kaip melo voratinklis vis tankiau raizgosi aplink širdį ir darosi sunku kvėpuoti. Ji papurtė galvą tikėdamasi šitaip nusikratyti kaltės jausmo. Šios atostogos turi būti smagios – ji įsitikinusi, kad viskas bus gerai. – Manau, tėvas ketina netrukus perduoti jai karalystės sostą.
– Gaila. Su ja būtų smagu. Pasijustume kaip universitete. Judvi vėl dalytumėtės vienu kambariu, o aš įsiveržčiau pačiu netinkamiausiu laiku, išsitiesčiau ant lovos ir imčiau pasakoti savo bėdas.
– Tikrai kai ką primena.
– Būtinai reikia visoms susitikti. Iškart po teismo. Ji galėtų padėti man iš naujo pamilti gyvenimą, pakeisti stilių. Noriu sužinoti, kurio laikotarpio drabužiai grįžta į madą. Juk žinai, kokia aš beviltiška.
– Aš paprasčiausiai nueinu į „Ann Taylor“ parduotuvę ir leidžiu jiems įsiūlyti man drabužių. – Dženė parideno paskutinį akmenį į ratą aplink laužą ir nusivalė smėlėtus delnus. – Šiaip ar taip…
– Kodėl ji vis dėlto nusprendė mesti kulinariją?
– Nežinau. Paskutinį kartą su Ana kalbėjau lapkritį, kai ji pildė prašymus į kulinarijos mokyklas.
Dženei knietėjo pakeisti temą, bet ji nenorėjo sukelti draugei įtarimo.
– Ji pati nieko nesprendė. Anos tėvas manė, kad virtuvės reikalų išmanymas pravers moteriai, kuri vieną dieną valdys tuziną prabangių viešbučių, tačiau tapti virtuvės šefe dukra galėtų tik per jo lavoną.
– Oho. Šito nežinojau. Kaip ji laikosi?
– Gerai. – Dženė prisivertė šyptelėti. Su Kloja Ana niekada nebuvo tokia artima kaip su Džene. Ir puiku, antraip nebūtų galėjusi nuslėpti šitos košės. – Nustok klausinėti! Nejaugi tau neužtenka manęs?
– Užtenka. Be to, Ana tikriausiai nenustygtų ten, kur nėra mobiliojo ryšio. Nors sprendžiant iš to, ką papasakojai, atostogos jai praverstų.
Dženė atsistojo ir nusibraukė nuo kojų smėlį.
– Prie kopų pastebėjau į krantą išplautų šakų. Tuoj grįšiu.
Kloja nieko neįtardama atsigulė ant smėlio, o Dženė lengviau atsikvėpusi nužingsniavo tolyn. Ji niekada nemokėjo meluoti ir apgaudinėti. Kai vaikystėje pabandydavo, užtekdavo vieno griežto tėvo žvilgsnio, ir Dženė palūždavo, apsižliumbdavo ir prisipažindavo. Rodos, ir dabar akyse telkėsi ašaros. Bet prisipažinti jau per vėlu. Nebėra prasmės. Kloja privalo gyventi toliau, ir Dženė jai padės. Ana to nesupranta. Ji bandė įtikinti Dženę, kad ši saloje viską išklotų. Dženė apsimetė rimtai svarstanti, bet iš tiesų tenorėjo pakasti tiesą kuo giliau po žeme, kur jos niekada nepasiektų saulės šviesa.
Dženė paslapčia atsigręžė ir per petį žvilgtelėjo į Kloją – draugė tysojo ant smėlio, jos kūną glostė besileidžiančios saulės spinduliai. Kloja nusipelnė vėl būti laiminga, ir Dženė yra pasiryžusi jai padėti, net jeigu tektų meluoti visą likusį gyvenimą.
Kad jau prakalbome apie laimę… Pasilenkusi paimti medžio šakų Dženė žvilgtelėjo į kaimyninę vilą. Tas vyrukas suraukęs kaktą tikrai stebi Kloją, tarsi įtemptai kažką mąstytų. Dženė piktai dėbtelėjo. Kažin, ką jis galvoja? Gal atpažino ją? Šitos kvailos kelionės tikslas – paslėpti draugę nuo smalsuolių, kad ji atsipūstų prieš išgirsdama kaltinimus – juk tai bus tikrų tikriausias košmaras. Sklinda kalbos, esą Tomas ne tik apsimetė mirusiu…
Dženė norėjo, kad Kloja atsipalaiduotų prieš patirdama dar vieną sukrėtimą. Gal visos tos kalbos išsisems ir draugė nieko nesužinos?
Dženė suėmė šakas į glėbį ir
