pečiais, kurią jis pažinojo seniau. Nuo galvos, moteriškų linkių, iki pat žaviojo mažojo kojos pirštelio, tai buvo moteris, kurios reikia paisyti. Stilingas jos gaubtuvas dailiai įrėmino šaltą pasitenkinimą veide. Matėjaus žandikaulis įsitempė, kai atsirišusi tamsaus velveto kaspinus ji jį nusiėmė.
Matėjas taip ilgai įsivaizdavo šį susitikimą. Mintyse repetavo, kaip ramiai įžengia į jos erdvę, kartojo geliančius žodžius, kuriais patikės ją šėtonui. Dabar, atrodo, ji buvo nusiteikusi atimti iš jo ir šį malonumą.
Jis suspaudė kumščius. Aplink ją plevenant pasitikėjimo debesiui, ji įžengė į žvakių šviesą. Ir kodėl gi ne? Ji mano, kad pasiekė, ko troško. Nepaisydama padorumo ir negalvodama apie tai, kaip bjauriai su juo pasielgė, o gal tiesiog nesirūpindama jo jausmais, stovėjo kupina lūkesčių ir šypsojosi jam.
Ta šypsena vedė jį iš proto. Nuo įtūžio ėmė tvinksėti smilkiniai, bet tebūnie jis prakeiktas, jei leis jai tai pastebėti.
– Pavėpėle! – sušuko jis.
Triumfas jos veide išblėso jam pavadinus ją senąja pravarde. Jis negailestingai tęsė toliau.
– Matau, kad ir tu nedaug tepasikeitei, mieloji, – liūdnai papurtė galvą. – Vis dar lendi ten, kur tau nereikia.
Ji papurtė galvą.
– Nagi, nebūkime neišauklėti, Matėjau, – meilikavo ji.
Jis vos nepaspringo.
– Neišauklėti? Tu klastinga maža intrigante! Manyk, kad tau pasiseks, jei nuspręsiu sustoti ties neišauklėta!
– Nemanau, kad čia taip pridera vadintis, – ji smalsiai apsižvalgė. – Juk tai… vieta linksmintis, ar ne?
Jis nemanė, kad pyktis gali dar labiau įkaisti. Bet neapykanta nuo jos žodžių užsidegė – jis ėmė nebesivaldyti, liepsnos kilo vis aukščiau. Matėjas skeptiškai pažvelgė į ją.
Paskui atsistūmė nuo baro, tolyn nuo jos. Traukdamasis prie gęstančio židinio, tebespoksojo į ją.
– Linksmintis, – prunkštelėjo jis. – Ar to iš manęs tikiesi? Būkit prakeikti jūs, anglai, ir jūsų mirtinai nuobodžios manieros, – drąsiai pridūrė. – Ir tebūnie prakeiktas aš, jei šaltakraujiškai pasveikinsiu moterį, sugadinusią mano gyvenimą!
Jos akys susiaurėjo, moteris žingtelėjo jo link.
– Matėjau…
– Baik, – įsakė jis. – Dėl Dievo meilės, nesu vienas tavo santūrių anglų džentelmenų! Prieik arčiau ir aš už save neatsakau. – Jis nusisuko nuo jos ir sugriebė akmeninę židinio atbrailą. – Niekada gyvenime nesu smogęs moteriai, bet tu, Porša Tofton, nesuvokiamai mane vilioji tai padaryti.
Galbūt jis peržengė ribą. Prie baro užeigos savininkas tyliai kažką murmėjo, o Eta susidomėjusi stebėjo veiksmą. Bet Porša nė nesureagavo.
– Ak, Matėjau… – atsiduso ji. – Jau pamiršau, koks neįtikimai dramatiškas tampi, kai supyksti.
Ji negalėjo paslėpti švelnaus pasityčiojimo balse – o jam to tik ir tereikėjo. Jo savitvarda trūko. Viskas, ką ši įtūžį kelianti mergiotė darė ir sakė tik pylė alyvos į liepsnojantį jo pyktį.
– Dramatiškas? – suriko jis. – Aš išduotas. Iš manęs atėmė ateitį, dėl kurios dirbau visą gyvenimą. Iš manęs tyčiojamasi, nors anksčiau buvau gerbiamas verslininkas. Esu įtūžęs. Tikrai ne dramatiškas. – Jis apsisuko ir vienu žingsniu prišoko prie jos. Jo balsas, šiurkštus ir grasinantis, vertė jį meluoti, o ją sakyti tiesą. Bet Matėjui tai toli gražu nerūpėjo. Ji peržengė ribas! Pagaliau ir ji šiek tiek išsigando. Tepadeda jam Dievas, kaip jis troško ją išgąsdinti.
Ji stovėjo kaip stovėjusi, tik akys išsiplėtė, o pirštai spaudė velvetinius kaspinus.
– Man rodos, leidai Kardijų būdui ir savo paties vaizduotei pasprukti, – tarė ji. – Siunčiau tau skubų kvietimą atvykti ir viską aptarti. Tarp skubaus ir įsakmaus yra milžiniškas skirtumas.
– Ak, suklydau, – suurzgė Matėjas. – Taip, esu tikras, kad tavo piktdžiugai buvo labai reikalinga mano kompanija. Na, galiu tave patikinti, tavo triumfą puikiausiai jaučiu ir be šitokio pažeminimo.
– Bet aš…
Jis staigiai mostelėjo ranka nutraukdamas ją. Dabar buvo pakankamai arti, kad pamatytų sąmyšį rudose jos akyse. Na, gerai. Tarp jų visus tuos metus kirbėjo vienas klausimas. Jis paskutinį sykį atsakys į jį ir užbaigs farsą.
– Abu jau buvome įlipę į šią balą, argi ne? Ar negana to, kad tu ir mūsų tėvai mėgino mane priversti tave vesti? Bet tą kovą aš laimėjau, todėl dabar privalėjai rasti naują būdą pavogti mano ateitį. Eilinį kartą žaidei neperspėjus, kad žaidime dalyvauju ir aš – ir, lygiai kaip anąkart, pamatysi, kad tikrai nebūsiu tavo prizas.
Ji aiktelėjo.
– Apie ką tu kalbi?
– Nevaidink nekaltos, Porša, tik ne po to, kai surezgei planą pavogti viską, kas man brangu, – drėbė jis. – Galbūt išties nėra taip nederama tau čia šįvakar būti. Tai – puiki vieta suprasti, kad manęs nenupirksi kaip kekšės, nepaisant to, kokiu masalu mojuosi prieš nosį.
Porša vėl aiktelėjo. Eta atkartojo garsą. Užeigos šeimininkas numetė skudurą ir žengė prekystalio kampo link:
– Na, jau gana.
Metęs taikų žvilgsnį į Poršą, apėjo prekystalį ir priėjo prie jų.
– Nesakau, kad žinau, kas tarp judviejų vyksta, bet džentelmenas teisus, ponia Tofton. Jums nederėtų čia būti, ir tikrai ne tokią vėlyvą valandą. Jei pasklis gandas, nukentės jūsų garbė, nukentės ir manoji.
Poršos veidas nubalo po paskutinių Matėjaus žodžių. O kai ją pasiekė užeigos savininko priekaištai, visas raudonis sugrįžo su kaupu. Besikilnojančia krūtine iš po stačios gaubtuvo apykaklės kilo pikta raudonio banga.
– Atleiskite, sere, bet juk žala jau padaryta, – ji metė abejingą žvilgsnį į Etą, tada kreipėsi į Matėją su tokia neapykanta, kokią jo įgula paprastai saugodavo tuščiai romo dėžei. – Ir išties buvo verta, nes staiga paaiškėjo keletas dalykų.
Ji nusisuko ir šįkart pati žingtelėjo atgal.
– Niekada nemaniau… Vargu ar galiu patikėti… – ji nuleido galvą, rankomis įsirėmė į klubus ir ėmė žingsniuoti pirmyn atgal, paskendusi mintyse. Matėjaus susierzinimas pamažu blėso, jis nužvelgė laukinę jos povyzą ir pamirštą skrybėlaitę, siūbuojančią prie kelių.
Staiga ji sustojo, kilstelėjo smakrą. Pagaliau jis pastebėjo atsakomąjį pyktį jos akyse, o kartu ir nuoskaudą bei liūdesį.
– Pakviečiau tave, nes man reikėjo pagalbos, – tyliai prabilo ji. – Maniau, gali nutuokti, kodėl
