tos dienos, kai gavo laišką, kurį dabar slėpė korsete. Jos tėvas ir broliai nuolat elgdavosi su ja kaip su jaunikle, o dabar, kai Dorė ėmė su ja kalbėti taip pat, Poršai tik ir norėjosi pateisinti jų kalbas.
Bet ne metas tokioms pagundoms. Užuot apšaukusi Dorindą, kaip derėtų, ji pagavo jos žvilgsnį ir nepaleido.
– Jau sakiau, nėra reikalo krautis daiktų. Mes niekur nevyksime. Viskas bus taip, kaip planavome. – Ji pasilenkė į priekį. – Pradėsime šiandien. Nejau negirdėjai? Į kaimą atvyko Matėjas Kardijus. Šiandien turėtų pasirodyti pas mus.
– Jis pagaliau čia? – Dorinda vos neišmetė puodelio iš rankų. – Ak, bet ar jis pasirengęs bendradarbiauti? – bauginosi ji. – Žinau, kad mini jį tik geru žodžiu, bet visi tie reikalai su jo… na, jo reikalai! – Ji ištiesė ranką ir uždėjo Poršai ant delno. – Noriu, kad būtum pasirengusi. Žinau, kad troškai apie tai negalvoti, bet jei sujungtum šias akivaizdžiai keistas aplinkybes su tuo, ką man pasakojai apie tėvų ketinimus apvesdinti jus… Na, tada viskas suprantama… – Ji susierzinusi atsikvėpė. – Porša, jis linkęs prisigalvoti. Ir nė viena jo idėjų greičiausiai tavęs nenudžiugins.
Porša pajuto karščio bangą. Dorė ir anksčiau kėlė šį klausimą, tačiau ji atsisakė šitaip galvoti apie Matėją. Nelaimei, Matėjas ilgai nelaukęs ėmė taip galvoti apie ją. Pilve sukosi kartėlis. Štai kas liko iš draugystės, kurią ji taip ilgai brangino ir vertino.
Ji nė nenorėjo prisiminti savo vėlyvo apsilankymo Erelyje.
– Jei jis toks nedoras, kad drįsta šitaip galvoti apie seną mielą draugę, – karštai tarė Porša, – tada jis ne toks žmogus, kokiu jį laikiau. – Ji giliai įkvėpė ir atlošė pečius. – Ir man tiesiog teks atvesti jį į doros kelią.
– Ak, jei tik būtume nusipirkusios to prancūziško muslino, kai turėjome progą! Šalavijo spalva tau taip tiktų, brangute.
Porša susiraukė.
– Imu jaudintis, kad tu kur kas daugiau prisigalvoji, Dore. O jei tai tiesa, tada gali viską tučtuojau pamiršti.
– Na, atleisk, bet jis juk vyras, ar ne? O jei ruošiesi prašyti vyro pagalbos, privalai panaudoti visus turimus ginklus.
Porša užvertė akis atsakydama į familiarią pastabą, bet Dorinda nesustojo nė atsikvėpti.
– Prisipažįstu, taip jaudinuosi prieš susitikimą su juo! Žinau, kad laikai jį senu draugu, bet per visus šiuos metus nesusirašėte nė laiškeliu. Aš…
Ji nutilo, nes Porša abiem rankomis trinktelėjo per stalą ir atsistojo.
– Meldžiu, Dore! Nustok, nes įsuksi mane į savo nerimo liūną. – Ji atsitiesė. – Turiu tai, ko Matėjas nori. O jis gali padėti man gauti tai, ko noriu aš. Viskas paprasta. – Ji nepaisė nepritariamo draugės purkštelėjimo ir pasitraukė nuo stalo. – Būsiu bibliotekoje, tvarkysiu sąskaitas, jei tau manęs prireiktų.
Vos kelias minutes praleidusi tarp knygų, Porša ėmė gailėtis savo sprendimo. Lyg nervų kamuolys ji vis muistėsi kėdėje. Sunkiai galėjo patikėti, kad Matėjas dėl visų savo nesėkmių kaltino ją. Jie visuomet vienas kito draugijoje jautėsi gerai, priėmė vienas kito ydas, saugojo paslaptis. Jam neturėtų būti taip lengva patikėti visokiomis blogybėmis apie ją.
Pasidėjusi plunksną, paguldė galvą ant rankų. Jis jau turėjo patirties lengva ranka marinti gležnus jos jausmus. Neturėtų stebėtis, kad šįsyk vėl taip pasielgė. Pavadino ją klastinga intrigante! Net vyro išdavystės taip giliai nežeidė jos širdies – galbūt todėl, kad jų ji tikėjosi.
Tuščias jos žvilgsnis buvo nukreiptas į ūkvedžio raštelį, kuriame šis skundėsi brangstančiomis žvakėmis. Iš krūtinės išsiveržė kartus juokas. Bičių vaškas galėtų pabrangti lyg deimantai ir tai vis vien nesulauktų tokio jos dėmesio kaip Matėjaus Kardijaus rankos, apglėbusios Erelio Etą. Tas vaizdas it dantytas peilis įsmigo jai į širdį ir suraižė pasitikėjimą draugu. O garsiai paskelbęs apie savo įtarimus, Matėjas geležtę įsuko dar giliau.
Staigiai atsistūmusi nuo stalo, Porša priėjo prie lango. Žiūrėdama į grožį, kurį pati kantriai kūrė, prisivertė pripažinti tiesą. Per visus tuos metus, katastrofiškas vedybas, aplaidumą ir atsiskyrimą, kažkuri jos dalis išgyveno ir vis dar kentėjo dėl susižavėjimo Matėjumi Kardiju.
Tai pagaliau turi baigtis. Bet koks užsilikęs švelnumas ar ilgesys privalo būti užrakintas. Ji pamanė, kad tikrų tikriausiai išeis iš proto, jei Matėjas laikys ją bejėge ir silpna. Taigi sutiks jį kaip susitvardžiusi moteris, valdanti savo, ir iš dalies jo, gyvenimą.
Taip pamaniusi, negalėjo nenusišypsoti. Iš visų vyrų jos gyvenime, Matėjas tikriausiai vienintelis, kurio ji nesugebėjo nugalėti ar nepaisyti. Bet dabar botagas jos rankose. Jį išlaikyti nebus lengva, bet tai gali suteikti didžiulį pasitenkinimą.
Porša džiugiai atvėrė langą. Giliai įkvėpusi atpažino tylų sirenos šauksmą iš sodų. Nusprendė atsiliepti. Apsisukusi išlėkė iš bibliotekos ir pasuko laiptų link.
– Dore! – sušuko. – Aš persigalvojau! Išeinu!
Matėjaus nuotaika gerokai subjuro, kai jis suprato, kad kurį laiką teks likti sausumoje. Pasirodo, viena jo pusė laukė ir ilgėjosi laikui nepavaldaus jūros supimo.
Tačiau šiandien dienos grožis ir kaimo ramybė nuramino jo troškimus. Šią Berkšyro dalį sudarė nuostabi miškų ir dirbamos žemės mozaika. Po ją lengvai šuoliavo jo žirgas. Švelnus vėjelis gairino veidą. Buvo malonus rytmetis, bet to nepakako, kad pamirštų nerimastingas mintis.
Porša pavadino jį dramatišku. Tikrai ne pats blogiausias jam tekęs kaltinimas. Po velnių, jį vadino visaip, nuo nedorėlio iki niekšo. Bet per visus tuos karo mėnesius ir dar ilgiau trukusias pastangas išlaikyti savo verslą tiesiogine to žodžio prasme ant bangos, jam pavyko išsaugoti linksmo sukčiaus reputaciją. Net kovos įkarštyje visa komanda tampė laiką už ūsų, jo šypsena kėlė baimę, o pokštai išliko aštrūs it geležtė.
Pastaraisiais mėnesiais viskas pasikeitė. Jis buvo beužbaigiąs sėkmingą verslo ėjimą, kai lyg lazda smogė tėvo mirtis. Buvo sunku susitaikyti su netikėta tragedija, tačiau ant kulnų lipo testamento skaitymas, o dar prisidėjo ir pyktis bei išdavystė. Šie jausmai Matėjui buvo nepažįstami ir skaudūs, be to, jis sustiprino juos keršto troškimu – jo gyvenimą laikę inkarai staiga pakilo.
Jiedu su tėvu niekada nesutarė gerai. Leandras Kardijus buvo rimtas ir veiklus vyras, nusiteikęs gyventi pagal senąsias šeimines prekybos tradicijas. Nerūpestingas Matėjaus būdas retkarčiais vesdavo jį iš proto, kaip ir tai, kaip jis vaizdavosi verslą. Jų nesutarimai būdavo garsūs; karšti debatai apie krovinių gabenimo ateitį ir tai, kur geriausia sukti verslą sudėtingu metu po 1812-ųjų karo su Anglija. Matėjas negalėjo palįsti po autoritariniu tėvo jungu, tačiau, nepaisant skirtingų temperamentų ir nuomonių, jis manė, kad jųdviejų tikslas buvo tas pats: Kardijų krovinių sėkmė.
Pirmuosius žingsnius Matėjas žengė knibždančiame Filadelfijos uoste. Vaikystę praleido dūzgiančioje, svaiginančioje aplinkoje; aritmetikos mokėsi skaičiuodamas namus, o skaityti išmoko iš sandėlininkų manifestų. Tapo vyru savo tėvo laivų deniuose,
