nes nepajėgiu suvokti, kodėl turėjau prašyti tavęs atvykti ir išnarplioti šią painiavą ir kodėl išvykęs šitaip delsei. Bet dabar man viskas aišku.
Jis stebėjo, kaip ji drebančiais pirštais užsideda skrybėlaitę.
– Nežinojau, kad tavo nuomonė apie mane šitaip smuko, bet jei nuoširdžiai – tai nebesvarbu. Meldžiu tavęs, prašau, atvyk rytoj į Stenbruką, – trumpais, staigiais judesiai ji užsirišo kaspiną. – Judu teisūs. Dabar ne laikas ir ne vieta. Bet jei atvyksi rytoj, aptarsime viską. – Ji nužvelgė salę šluojančiu žvilgsniu, kurį puikiai pajuto visi trys. – Reikalai ir nieko daugiau. Tikiuosi, kalbu aiškiai? – Ji apsisuko ir nužingsniavo laukan į tamsą.
Liepsnojantis pyktis užgeso, beliko vos anglys. Porša pakirto jam kojas. Visgi Matėjas nenoromis žengė jai iš paskos. Užeigos šeimininkas sąmoningai pastojo jam kelią.
– Gal, sere, jūs neturite visų reikiamų faktų, – švelniai pratarė jis.
– Bijau, kad jūs teisus, – Matėjas žingtelėjo atgal, pasitrynė ranka veidą nuo antakio iki žandikaulio ir mestelėjo smalsų žvilgsnį į vyrą. – Manot, dama sako tiesą?
Užeigos šeimininkas tik gūžtelėjo pečiais.
– Kalbama, jog reikalus ji tvarko tiesiai.
– Sakyčiau, tikrai pažėrė tiesą, – Matėjas stabtelėjo, – arba surengė dailų vaidinimą. – Jis atsiduso. – Jaučiuosi kaip jūreivis atradęs, kad saulė teka vakaruose.
– Kartais moterys taip veikia, tiesa?
– Bijau, kad taip, – Matėjas žvilgtelėjo į Etą. – Pažvelkit į mane. Vos per kelias minutes buvau nusviestas nuo teisėto pykčio pjedestalo, – jis ištiesė ranką, griebė bokalą alaus ir vienu ilgu gurkšniu jį ištuštino. – Lovon, – paskelbė jis. – Panašu, kad ryte teks viską išsiaškinti.
Užeigos šeimininkas pritardamas linktelėjo.
– Pasirūpinsiu, kad jums netrukdytų.
Matėjas papurtė galvą.
– Tam jau seniai per vėlu, drauguži, bet vis vien esu dėkingas.
Antras skyrius
Išaušo žavingas rytas, saulė pro langus plieskėsi į pusryčių kambarį Stenbruke. Lengvas vėjas anksti atsikėlusius apdovanojo šaltos rasos ir gaivios žalumos aromatu. Porša dar niekada nesijautė taip nederanti prie tokios gražios dienos.
Pirmą sykį nepaisydama sodų kvietimo ji stovėjo prie lango, už jos šalo pusryčiai, o šviesius merginos plaukus saulė dažė auksine spalva. Pergamentas jos rankose atrodė beveik permatomas, nuo dažno čiupinėjimo susidėvėjęs, išblukintas laiko ir ašarų. Ji paslėpė popierių vyriausiajam liokajui atėjus papurtyti galvos virš nė nepaliestų pusryčių, nors jis ir taip nebūtų sugebėjęs perskaityti išblukusio rašalo. Poršai, žinoma, jo skaityti nė nereikėjo – jame parašyta žinia seniai įstrigo tamsiausiame širdies kampelyje.
Filadelfija, 1812-ųjų liepos 11-oji
Pavėpėle, tavo prakeiktasis brolis atvyko saugiai – laiškas prasidėjo be preambulės – su detalėmis absurdiško plano, kurį tarpusavy surezgė mūsų tėvai. Negaliu patikėti, kad jie rizikavo siųsdami jį tokiu neramiu mūsų abiem šalims metu, be to, linkstu sutikti su Fredžiu, kuris svarsto, kas jų galvose pasėjo tokią pasibaisėtiną mintį kaip vedybos. Žinau, kad praleidome nemažai laiko drauge, kai pastarąjį kartą buvau Hempše, bet jie privalo suprasti, kad tai buvo prieš daug metų, be to, juk buvome tik draugai?
Tiesą sakant, jaučiu, kad esu skolingas tau nuoširdžiausią atsiprašymą – tai greičiausiai mano tėvo paistalai. Jis griebiasi šiaudo, nes ruošiuosi pasirašyti Korsaro raštą. Jis tikrų tikriausiai mieliau matys mane užimtą žmona ir vedybomis nei kruizais. Širdingai atsiprašau, kad tau teko pakliūti į visą šią sumaištį, tačiau ką gi mums daryti, kad išsilaisvintume?
Tvirtai laikytis savo, manyčiau, yra vienintelis atsakymas. Pasižadu čionai atlikti savo dalį – juk turiu laivą, greičiausią škuną, dailiausiai slystančią vandeniu. Su ja praturtėsiu, Pavėpėle, tačiau pažadu nepulti laivo, kuris plukdys tavo brolį atgal. Bet kuriuo atveju esu tikras, kad turi savų ketinimų, kurių man trukdyti nevalia. Laikykis, miela mergaite, kaip ruošiuosi laikytis ir aš. Jiems nepavyks priversti mūsų elgtis pagal jų norus.
– Kas čia?
Porša krūptelėjo už nugaros prasivėrus durims. Per petį stebėjo, kaip Dorinda Tofton, Poršos vyro pusseserė ir jos kompanionė, užėjo į kambarį.
– Vikersas sako, kad vėl nelietei pusryčių, Porša – pabarė Dorinda. – Jis taip pat įtaria, kad virkauji prie laiško. Ar ta moteris vėl kažką atsiuntė? Maniau, kad tos nesąmonės pagaliau baigėsi! Neleisiu tavęs persekioti…
– Ne, Dore, – pertraukė Porša, kol ši pernelyg nesusierzino. – Tiesiog sklaidžiau senus susirašinėjimus.
– Ak. Tuomet viskas gerai?
Porša delsė.
– Žinoma.
– Gerai, – ji žvilgtelėjo pro langą prieš nukreipdama dėmesį į maistą. – Tada, mieloji, gal ateitum ir papusryčiautum? Laukia graži diena, bet juk žinai, kaip nemėgstu, kai dingsti soduose neatsikandusi nė skrebučio.
Porša ilgai neatsakė. Laiškas, kurį spaudė rankose, buvo paskutinis jos turimas ryšys su Matėjumi Kardiju iki vakarykščio vakaro – ir net po šitiek metų tebematė savo jaunatvišką nusivylimą. Švelniais pirštais sulankstė laišką ir kyštelėjo į korsetą. Pasidėjo tiesiai prie širdies – kur nešiosis kaip priminimą ir kaip skydą.
– Porša? – Dorinda, ieškodama, ką čia užkandus, stabtelėjo ir smalsiai pažvelgė į draugę.
Ši pasisuko.
– Taip, žinoma. Kaip tik sėdausi.
Dorinda prisėdo ir ėmė valgyti minkštai virtus kiaušinius su daržovėmis.
– Ką žadi veikti šiandien, brangioji? Sutvarkyti tiltelį palei upės slenkstį? – Ji susiraukė. – O gal metas atskirti jurginus?
Porša nusišypsojo. Tik mandagumas vertė Dorę to teirautis, ji nesuprato Poršos aistros kraštovaizdžio dailinimui.
– Tiesą sakant, šįryt, manau, liksiu čia.
Dorinda pastebimai nušvito.
– Išmintingas pasirinkimas. Saulė šiandien išties ryški. Juk žinai, kokia ji gali būti žalinga jautriai odai, – pačios Dorės pieno baltumo oda buvo jos džiaugsmas ir pasididžiavimas, o rudesnis Poršos atspalvis ją neramino. Dorinda nuleido šakutę ir pakėlė prie lūpų arbatos puodelį. – Galbūt, – pradėjo ji, atidžiai ir švelniai rinkdama žodžius bei piršteliu braukydama prabangų porcelianą, – galėtume
